Tarptautinė organizacija „Gydytojai be sienų“ kasdien įvairiuose pasaulio vietose gelbsti žmonių gyvybes. Libija, Japonija, pietinės Afrikos šalys, Haitis – tai tik kelios vietos, kuriose organizacija vykdo medicininės pagalbos misijas. Gyvenimą humanitariniam darbui pašventę lietuviai sako, kad toks darbas neatneš pinigų, neleis sėsliai gyventi, dažnai bus pavojingas, bet visada primins, kad tokiu būdu gelbsti žmonių gyvybes.
„Esame tie, kurie padeda žmonijai“ – taip save pristato „Gydytojai be sienų“. Balti marškinėliai, baltas džipas ir raudoni organizacijos logotipai. Gydytojai be sienų dirba ne įprastose ligoninėse, bet improvizuotose lauko palapinėse. Juos galima sutikti pačiuose karščiausiuose pasaulio taškuose.
Viena iš intensyviausių vietų, kur žmonėms reikia tiek medicininės, tiek psichologinės pagalbos – šiaurės Afrikos valstybė Libija. Ten žmonės jau du mėnesius kovojantys su Muammaro Gaddafi režimu miršta ne tik dėl karo sužeidimų, bet ir nuo lėtinių ligų, nes nebėra iš kur gauti būtinų gyvybei vaistų. Todėl „Gydytojai be sienų“ balandžio pradžioje ryžosi ypač pavojingai misijai – iš intensyvių kovos zonų evakuoti sužeistuosius ir nugabenti būtinų medikamentų.
„Pacientai, kuriuos evakavome iš Libijos – daugiausiai karo sužeistieji. Žinome, kad kiekvieną dieną Misratoje vyksta susirėmimai, todėl planuojame ten siųsti daugiau laivų sužeistųjų evakuacijai. Nuolat palaikome kontaktą su žmonėmis Libijoje, kad nustatytume, kiek Misratoje yra pacientų. Paskutiniais duomenimis ten yra daugiau kaip šimtas sužeistųjų, taip pat žmonės, kurie serga vėžiu, širdies ligomis, nebeturi jokių vaistų“, – pasakoja gydytojas iš Belgijos Helmy Mekaoui.
Tuomet, balandžio pradžioje, 40 gydytojų komandai pavykdo sėkmingai evakuoti per 70 ligonių. Evakuacija buvo itin kruopščiai suplanuota, išsiaiškinus, kada atakų bus mažiausiai.
„Gydytojai be sienų“ planuoja vykdyti ir antrąją evakuacijos misiją. Pokalbio metu tikslios datos dėl saugumo sumetimų organizacija negalėjo atskleisti. Šiai misijai vadovauja lietuvis Andrejus Slavuckis, kuris jau 20 metų dirba tarptautinėje organizacijoje.
„Misrata jau maždaug pusantro mėnesio yra apsuptyje ir bombarduojama. Situacija, apie kurią mums praneša yra kritinė. Labai daug sužeistųjų ir labai mažai personalo, kuris gali jiems padėti. Misratos uostas, kuris yra maždaug 14 km nuo miesto, atrodo, kad yra kontroliuojamas, kol kas, pajėgų, kurios kovoja prieš M. Gaddafi, ir mums yra sakoma, kad kelias yra laisvas. Dabar renkame paskutinę informaciją apie saugumo situaciją ir tada priimsime sprendimą, ar darysime antrą evakuacijos misiją ar atidėsime“, – aiškina II-osios evakuacijos misijos vadovas Andrejus Slavuckis.
Pokalbio metu A. Slavuckis buvo neseniai atvykęs į Tunisą, kur apsistoję kiti „Gydytojai be sienų“ organizacijos nariai. Lietuvis pasakoja, kad situacija ypač sudėtinga Libijos–Tuniso pasienyje, kur laikinai prisiglaudę pabėgėliai iš neramumų krečiamos Libijos.
„Pačioje sostinėje viskas yra ramu. Įtempta ir sunki situacija yra pasienyje, kur keliasdešimt tūkstančių pabėgėlių, kurie kol kas glaudžiasi stovyklose. Tarp jų yra labai daug žmonių, kuriems yra reikalinga psichologinė pagalba. Mūsų psichologai daro apie šimtą konsultacijų per dieną. Be to, nuolatos yra gabenami sužeistieji iš Libijos į Tunisą“, – teigia organizacijoje dirbantis lietuvis.
Organizacijos reklamos ištraukoje vaizduojama, kaip kažkur dykumoje žmogui atliekama operacija, tačiau staiga užgesta šviesa ir viskas sustoja. Reklamos tikslas – parodyti, kad ši organizacija išsilaiko iš žmonių aukų, todėl tik nuo mūsų priklauso kitų gyvybės.
„Gydytojai be sienų“ gyvuoja be konkrečių rėmėjų, paprasti žmonės perveda dalį savo uždarbio. Yra labai griežtai stebima, kai kas nors pasisiūlo paremti didele suma. Mes išsiaiškiname, kas tai per žmogus, kodėl jis nori remti, ar tai yra švarūs pinigai, ir nuo priklauso, ar mes priimsime tą auką“, – tvirtina Andrius Slavuckis, Gydytojų be sienos narys, neseniai sugrįžęs iš Misijos Haityje.
Andrius Slavuckis yra antrasis lietuvis dirbantis šioje tarptautinėje organizacijoje. Jo tėvas Andrejus Slavuckis vadovaus antrajai sužeistųjų evakuacijai iš Libijos.
Andrius Slavuckis Haityje du mėnesius dirbo choleros gydymo centre. Logistinius darbus atlikęs lietuvis sako, kad su choleros epidemija Haitis susidūrė pirmą kartą, anksčiau iki žemės drebėjimo su tokiomis ligomis Haičio gyventojai nebuvo susidūrę.
„Cholera užklupo visiškai netikėtai visus žmones, niekas nežinojo, kas tai yra. Iš pradžių jie buvo pasimetę, jie nežinojo, nuo ko jie miršta, kaltino užsieniečius, kad jie čia atvežė visokius užkratus. Būtent per švietimą buvo stengiamasi mokyti higienos“, – prisimena Andrius Slavuckis.
Iš trijų didelių palapinių Haičio sostinėje Port o Prince įsikūrusi ligoninė talpino apie 80 lovų, kasdien ten ateidavo per 30 sergančių žmonių. Tiesa, tai jau buvo epidemijos mažėjimo laikas, protrūkio metu tekdavo priimti ir kelis šimtus pacientų. Po žemės drebėjimo sukrėstas Haitis, net ir po metų nėra atstatytas, o vaizdas, kurį pamatai atvykęs į šią Karibų jūroje esančią valstybę, anot Andriaus Slavuckio, negali nešokiruoti.
„Visų pirma – daugybė žmonių gatvėse, Vilniuje tiek žmonių matydavau tik per Kaziuko mugę. Čia pat mašinų spūstys ir šalia tų mašinų, visur būdavo žmonės, kurie pardavinėdavo maisto produktus, bananus ar apelsinus, tie bananai būdavo sudėti ant žemės ir apsemti vandens. Jie išsimuiluodavo vidurį gatvės nuogi muilu ir po to eidavo praustis nešvariu vandeniu“, – prisiminimais iš Haičio dalinasi A. Slavuckis.
„Gydytojai be sienų“ stengiasi įtraukti kuo daugiau vietinio medikų personalo. Dažnai atvykę užsieniečiai vykdo net ir ne medicininius darbus. Pavyzdžiui, Andrius Slavuckis dirbo logistikos srityje: rūpinosi vandeniu, transportu, organizacijos veiklos dokumentacija. Kiti žmonės būna atsakingi už saugumą. Gydytojams be sienų ypač svarbu palaikyti taikius santykius su visomis konfliktuojančiomis pusėmis.
„Esame labai nusistatę prieš bet kokius ginklus, todėl nors ir turime apsaugą tiek ligoninėje, tiek ir namuose, tačiau, tai yra beginkliai žmonės, kurių darbas yra tiesiog perspėti iškilus pavojui ir bėgti, jie neturi mūsų ginti. Mes nuolat kalbamės su bendruomenės lyderiais, politikais, policininkais net ir mafija, nes mes dirbame rajone, kuris nėra labai didelis, visa teritorija buvo išsidalinusi į grupuotes, kurios tarpusavyje kariaudavo. Tai mes turėjome su visais palaikyti ryšį. Kai važiuodavome atlikinėti švietimo programas į tam tikrą rajoną, mes nuolatos kalbėdavome apie tai ir informuodavome juos, kad ten mes mokysime žmones higienos, o jie mums sakydavo, ar saugu ten, ar ne“, – aiškina neseniai iš Haičio grįžęs ir jau metams į misiją Pietų Afrikoje besiruošiantis Andrius Slavuckis.
Nors ši medicininė organizacija gydo bet kurį žmogų, nesvarbu, ar jis sužeistas mafijos vadeivos sūnus, ar nuo mafijos kulkos nukentėjęs paprastas praeivis, tačiau vis dėlto „Gydytojai be sienų“ gali viešai išsakyti savo poziciją. Tuo jie skiriasi nuo Raudonojo kryžiaus draugijos, nuo kurios atsiskyrė prieš 4 dešimtmečius.
Gyvenimas ant ratų arba šiais laikais vertėtų sakyti iš vieno lėktuvo į kitą, iš vienos pasaulio vietos į kitą – tokį gyvenimą pasirinkę „Gydytojai be sienų“. Toli nuo šeimos, artimųjų, savo šalies, tačiau nuolat kovojantis dėl kitų gyvybės.
Indrė ANSKAITYTĖ
Šis pasakojimas buvo transliuota Lietuvos radijo laidoje „Lietuvos diena“.
