Vasario 15 d. Venesuelos rinkėjai referendumu nusprendė pakeisti šalies Konstituciją ir leisti aukščiausiems valstybės pareigūnams būti renkamiems į pareigas neribotą kadencijų skaičių. Šis sprendimas reiškia, kad jau dešimt metų Venesuelą valdantis prezidentas Hugo Chavezas 2012 m. pabaigoje galės kelti savo kandidatūrą ir trečiai kadencijai, o galbūt – tapti naujuoju nemirtingu Komandante, kurį iš posto išvers tik senatvė.
2007 m. gruodį H. Chavezas, prezidentaudamas antrąją kadenciją, jau bandė organizuoti analogišką referendumą ir išsikovoti galimybę dar kartą kandidatuoti šalies vadovo rinkimuose, tačiau tuomet venesueliečiai pasakė „ne“. Šį pralaimėjimą „raudonuoju buliumi“ vadinamas H. Chavezas sutiko garbingai ir net atsisakė laukti galutinių rezultatų iš kai kurių periferijos rinkimų apygardų, kurių balsai ne tik teoriškai, bet ir praktiškai galėjo jo sumanymui išplėšti pergalę 5–6 tūkstančiais balsų. „Man nereikia tokios trapios pergalės, kurią iš visų pusių bandytų užginčyti“, – išdidžiai pareiškė Venesuelos prezidentas, nors minties gauti tautos palaikymą neribotam kadencijų skaičiui ir neatsisakė.
Šįkart 54 proc. rinkėjų pasakė „taip“ , o 45,6 proc. – „ne“. Vietinė spauda rašo, kad tokių rezultatų galima buvo tikėtis dėl daugelio priežasčių – jie nenustebino net ir niršiai nusiteikusios opozicijos, kurią vienija tik bendra neapykanta H. Chavezui. Iki šiol nė vienas Venesuelos opozicijos veikėjas negalėtų rimtai varžytis su populistu, bet tautos palaikomu prezidentu – nematydami ryškios asmenybės, galinčios 2012 m. tapti naujuoju Venesuelos prezidentu, rinkėjai pasirinko tą, kurį pažįsta.
Pats H. Chavezas tikina, kad jo politinė ateitis priklausys tik nuo Dievo ir tautos norų – anot jo, reikia bent dar dešimties metų, kad šalyje būtų galutinai įgyvendinta „bolivariško socializmo“ idėja. Tūkstančiams savo šalininkų, atėjusiems pasidžiaugti referendumo rezultatais prie prezidento rūmų, H. Chavezas pareiškė: „Mes laimėjome didžią pergalę. Mes prikėlėme tėvynę, kuri buvo mirusi. Aš žinojau, kad jūs manęs neapvilsite, tad pažadu, kad ir aš jūsų neapvilsiu.“
Kas atsitiko Venesueloje per šiuos metus, kad rinkėjai vis dėlto nusprendė pasilikti H. Chavezą amžiams? Nieko sukrečiančiai įspūdingo. Tiesiog šįkart prezidentas ir jo šalininkai maksimaliai pasistengė agituodami ir viską supaprastindami: 2007 m. referendumui buvo pateiktos net 69 Konstitucijos pataisos, daugelis iš jų buvo sunkiai suprantamos eiliniams rinkėjams, o ypač – H. Chavezo elektoratui, kurio didžiumą sudaro vargingiausi visuomenės sluoksniai. Be to, prezidentas suprato padarytas klaidas ir jas suskubo ištaisyti: reikėjo žūtbūt prie balsadėžių atvilioti kuo daugiau šalininkų (2007 m. referendume dalyvavo 56 proc., šįkart – 70 proc. rinkėjų), buvo išplatinta gausybė agitacinės medžiagos, miestų gatvėmis važinėjo automobiliai, padabinti šūkiais „Chavezas mus myli, o į meilę reikia atsakyti meile“ ir kt. Pats H. Chavezas kasdien kalbėjo per radiją ir televiziją ir akcentavo, kad svarbiausia – ateiti balsuoti. Šis referendumas buvo paskutinė galimybė, nes trečiasis bandymas nevykusiai atrodytų net ir pačiam H. Chavezui…
Ne mažiau svarbios yra ir aplinkybės: ekonominei krizei įsibėgėjant tautos meilė ir palaikymas gali išsekti proporcingai mažėjant banknotams kišenėje. Na ir kas, kad kritikai vienu balsu tikina, jog H. Chavezo valdžios formulė paprasta ir jau patikrinta, tarkim, Kuboje – žmonės pernelyg priklausomi nuo valdžios malonės, todėl jais lengva manipuliuoti. Venesueloje tikrai negalioja taisyklė, kad ten žmonės tik geria romą, šoka salsą ir žiūri į burną savo prezidentui. Galbūt jis ir patinka šalies gyventojams, tačiau ne labiau nei sava gerovė. Tai supranta ir pats H. Chavezas, kuris pasirengęs žengti svarbius, bet nepopuliarius žingsnius. Ir nors vasario pradžioje jis tautą guodė, kad „pasaulinė kapitalistinė“ krizė jų šalies praktiškai nepalietė, tuo pat metu buvo imtasi tam tikrų antikrizinių priemonių. Agentūra „Bloomberg“, remdamasi Venesuelos prezidento interviu televizijai „Venevision“, pranešė, kad H. Chavezas tikina parengęs šalį naftos kainų kritimui – neva sukauptas solidus rezervas. „Krizė nepalies nė vieno plaukelio. O kodėl? Todėl, kad tai patikima ekonomika“, – užtikrino šalies vadovas.
Nepaisant to, „Bank Mercantil“ vasario pradžioje išplatino pranešimą, kad ekonomikos augimas sustos ties nuliu. Pernai Venesuelos BVP didėjo 4,9 proc., o šiais metais prognozuojamas augimas – tik 0,4 procento. Be to, praneša bankas, valstybės išlaidoms finansuoti papildomai prireiks 31,4 mlrd. JAV dolerių (2008 m. – 6,3 mlrd. dolerių).
„Associated Press“ praneša, kad Venesuelos finansų ministerija aktyviai svarsto, kaip maksimaliai taupyti valiutos atsargas, ir neatmeta galimybės, kad bus uždrausta į šalį įvežti kai kurias „nelabai reikalingas“ prekes, taip pat – bus imtasi griežtesnės politikos mokesčiams surinkti. Naftos ir jos produktų eksportas sudaro net 94 proc. viso šalies eksporto ir atneša Venesuelai apie pusę bendrojo vidaus produkto. O importuojama beveik viskas, ypač – maisto produktai.
„Expert.ru“ rašo, kad kaip tik ekonominės krizės padariniai ir gali pakirsti H. Chavezo populiarumą. „Dėl kritusių naftos kainų ir Venesuelos gręžinių nusidėvėjimo „juodojo aukso“ gavyba sumažėjo ketvirtadaliu. Nacionalinė naftos korporacija PDVSA jau keletą mėnesių nemoka pinigų užsienio kompanijoms, išgaunančioms naftą Venesueloje. Jos skolos siekia 8 mlrd. JAV dolerių.“
Todėl permainos Venesuelos ekonomikoje ir politikoje tiesiog neišvengiamos. Kaip ir daugelis šalių, Venesuela bando stiprinti gamybinį potencialą ir šioms reikmėms per artimiausius ketverius metus numatyta investuoti 220 mlrd. JAV dolerių, iš jų net 120 mlrd. – į naftos sektorių. H. Chavezas atkreipė dėmesį ir į tai, kad šalies ekonomika negali laikytis vien tik iš naftos eksporto, ir neseniai pasirašė įsakymą sukurti Nacionalinę metalurgijos korporaciją, kuriai pavesta iki 2013 m. skystojo plieno gamybą padidinti iki 7,8 mln. tonų (dabar – 4,2 mln. tonų), o iki 2018 m. – iki 15 mln. tonų.
Ekonominiu sunkmečiu apie dosnią Karakaso finansinę paramą galės užmiršti ir „raudonieji draugai“ – Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino socializmo statytojai, kurie sulaukdavo ir pinigų, ir naftos pusvelčiui.
Žurnalas „Newsweek“ atkreipia dėmesį, kad per nepilną pusmetį, kai visame pasaulyje įsisiautėjo krizė, naujieji naftos carai – Putinas, Chavezas ir Ahmadinejadas – gavo stiprų smūgį savo geopolitinėms ambicijoms ir vien tik naftos kainos kritimas ekonominio regreso akivaizdoje atnešė įdomių permainų diplomatiniuose santykiuose.
„Šių lyderių skrydis į olimpą buvo savotiška auksinės eros tamsioji pusė. Klestintis pasaulis troško naftos, o pardavėjų pasirinkimas buvo ribotas, nes pirkti naftą dideliais kiekiais buvo galima tik pas carus. Dabar viskas ne taip… Pasaulio ekonomikos regreso sukeltas žlugimas, naftos paklausos sumažėjimas ir kaip viso to pasekmė – kainos kritimas iki 37 JAV dolerių už barelį privedė prie to, kad Putino, Chavezo ir Ahmadinejado trio prarado savo buvusią jėgą“, – rašo „Newsweek“.
Su šiomis mintimis negalima nesutikti. Tačiau kadangi kalbame apie Venesuelą, reikia priminti, kad H. Chavezas, nors ir praradęs nemenką dalį buvusio pasipūtimo, savo ekscentriškumo neprarado. Vien ko vertas jo sprendimas įvesti „venesuelietišką laiką“, kuris nuo Grinvičo skiriasi jau nebe 4, o 4 su puse valandos. Anot H. CHavezo, to reikėjo, kad „būtų daugiau saulės šviesos ir nuo to pagerėtų medžiagų apykaita smegenyse“…
Aušra Radzevičiūtė
