Net ir ta menka saujelė į Lietuvą sugrąžintų įtariamų karo nusikaltėlių nesulaukė bausmių už savo praeities poelgius. Visus juos išgelbėjo ligos, senatvė ar mirtis, o pasak žydų politikos ir visuomenės veikėjų – dar ir Lietuvos abejingumas bei nenoras pripažinti savo praeities klaidų.
Buvę nacių valdomo 12-ojo lietuvių pagalbinės policijos bataliono nariai 10-ojo dešimtmečio pradžioje vienas po kito buvo parsiunčiami atgal į Lietuvą. Palyginti su tais, kuriems pavyko išvengti deportacijos, grąžintųjų buvo labai mažai, bet ir tie bausmių išvengė.
Už dalyvavimą nužudant daugiau kaip 10 000 žmonių (manoma, kad kaip tik tiek žydų ir kitų tautybių žmonių nužudė 12-asis batalionas) didžiausias atpildas – sugrąžinimas į gimtinę. Aštuntąją dešimtį bebaigiančius ar į devintą įkopusius įtariamus karo nusikaltėlius gana ilga kelionė namo ir grįžimas į gimtąją šalį labiausiai gąsdino nežinia – daugelis buvo susirūpinę, kur reikės gyventi, kiti suko galvas, kaip juos priims vietiniai, o didžioji dalis ašaromis laistė Amerikoje paliktus namus ir artimuosius. Visa tai ir tebuvo vienintelis įtariamų nacių talkininkų atpildas, mat kitokio atpildo jie taip ir nesulaukė.
Nugyveno daugiabutyje
Iš jaukaus namuko, stovinčio glaudžia lietuvių bendruomene garsėjančios Čikagos priemiestyje, Juozas Grabauskas buvo sugrąžintas į Lietuvą ir apsigyveno viename sovietiniame Vilniaus daugiabutyje. Už tai, kad tarnavo liūdnai pagarsėjusiame 12-ajame batalione, buvęs chemikas J. Grabauskas 1993 metais turėjo būti deportuotas iš Jungtinių Valstijų, bet nusprendė išvykti savo noru.
Praėjus keletui metų nuo J. Grabausko atvykimo į Lietuvą, jį aplankė laikraščio „Los Angeles Times“ žurnalistai. „Jis gyvena taip tyliai ir ramiai, kad net prokurorai nieko nežino apie jo egzistavimą. Tik kaimynams yra prasitaręs, kad kadaise gyveno Amerikoje, tačiau visos tiesos nesakė – nutylėjo, kad už karo nusikaltimus teisėjas atėmė jam pilietybę ir dėl to teko grįžti“, – 1998 metais straipsnyje „Lietuva akla nacių praeičiai“ rašė amerikiečiai.
Pasikalbėti su pačiu J. Grabausku JAV žurnalistams nepavyko – duris pravėrusi jo žmona apšaukė ramų gyvenimą sudrumstusius nekviestus svečius ir pareiškė, kad jos vyras su niekuo šnekėtis nenorįs, o ir negalįs, mat esąs labai silpnos sveikatos.
Po šio netikėto JAV žurnalistų apsilankymo J. Grabauskas nugyveno dar ketvertą metų – mirė 2002-aisiais, sulaukęs 84 metų. Jis ne tik kad nebuvo teisiamas – nebuvo net pradėtas tyrimas, nors, pasak JAV teisėsaugos, duomenų, jog jis prisidėjo prie žydų žudynių, buvo pakankamai.
Nepaklaustas – nesakė
Dar vienas buvęs 12-ojo bataliono narys – Kazys Čiurinskas, gimęs 1918 metų vasario 26 dieną netoli Rumšiškių – JAV teisėsaugos buvo išnarstytas po kaulelį. Pareigūnams pavyko surinkti visą pluoštą įrodymų ir iki smulkiausių detalių atkurti to nacių talkininko praeitį, bet, jam grįžus į Lietuvą, kolegų Amerikoje surinkti įrodymai vietos teisėsaugininkų nedomino.
Indianos valstijos gyventojas K. Čiurinskas, Amerikoje prisistatinėjęs visa puokšte vardų, buvo vienas tų retų įtariamųjų, kuris nemelavo kitados priklausęs baisiajam batalionui. Jis prisipažino 12-ajame pagalbinės policijos batalione buvęs eiliniu, o vėliau paaukštintas. Jis neneigė ir to, kad bataliono pagrindinė užduotis buvo padėti okupantams naciams žudyti žydus. Tačiau K. Čiurinskas sugalvojo kitokią versiją. Girdi, tarnaudamas tame batalione nė nenumanęs, kad jis yra komanduojamas vokiečių – manęs esąs grynai lietuviško savigynos bataliono karys, o kodėl atlyginimą gavęs markėmis, nežinantis. Paklaustas, kodėl prašydamas JAV vizos išvis jokio bataliono neminėjęs, K. Čiurinskas paaiškino: „Nesakiau, nes niekas ir neklausė, ar aš kokiam batalionui priklausiau“.
Vis dėlto K. Čiurinsko, kaip ir daugelio kitų įtariamų karo nusikaltėlių, išvedžiojimai teisme greitai buvo paneigti. Į teismą dėl K. Čiurinsko pilietybės atėmimo ir deportacijos buvo pakviestas ir istorijos mokslų daktaras Ričardas Breitmanas, ypač gerai išstudijavęs nacių okupacijos Lietuvoje laikotarpį.
Teisme R. Breitmanas pasakojo, jog daugelis lietuvių į šalį įžengusius vokiečius sutiko džiugiai ir žiūrėjo į juos kaip į išvaduotojus nuo sovietų. Pasak istoriko, Lietuva tikėjosi sukurti autonomišką valstybę ir atsikratyti sovietų priespaudos, tačiau hitlerininkai turėjo kitokių planų.
Nauji okupantai atsisakė pripažinti savarankišką Lietuvos kariuomenę. Kaune besikuriantis Tautos darbo apsaugos batalionas greitai buvo pertvarkytas į vokiečiams pavaldų karinį dalinį. Batalionas buvo pervadintas pagalbinės policijos tarnybos batalionu, o netrukus pasitelktas įgyvendinant pagrindinį nacių režimo tikslą – Adolfo Hitlerio planą okupuotose teritorijose išžudyti žydus.
Ar nematė vokiečių?
Klausinėjamas teisme K. Čiurinskas painiojosi – iš pradžių aiškino išvis nematęs vokiečių, vėliau, paklaustas, ar Šančių kareivinėse, kur buvo įkurdintas, gyveno kartu su vokiečiais, jau aiškino matęs juos tik vaikštančius mieste. Iš tarnybos 12-ajame batalione K. Čiurinskas buvo atleistas, kai užlipęs ant minos buvo sunkiai sužalotas. Nors pats tikino niekada nebuvęs Minske (ten vykdytos masinės žydų žudynės), pareigūnai nustatė, kad K. Čiurinskas susižalojo kaip tik po žydų žudynių grįždamas iš Minsko. Rasta įrodymų, kad K. Čiurinskas saugojo ir Kauno 4-ąjį fortą, o jame 1941 metų rugpjūtį–rugsėjį buvo nužudyta daugiau kaip 1800 žydų.
K. Čiurinskas sutiko būti deportuotas iš JAV ir 1999 metais grįžo į Lietuvą. Čia jo atžvilgiu Generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą, bet ne ką tespėjo pasistūmėti – 2001 metais K. Čiurinskas mirė.
2001 metais į Lietuvą deportuotas dar vienas buvęs 12-ojo bataliono narys – Juozas Naujalis. Jo atžvilgiu tai pat pradėtą tyrimą netrukus teko nutraukti „dėl vienintelio įtariamojo mirties“. O štai deportuotas 12-ojo bataliono narys Juozas Budreika mirė vos grįžęs – 1996 metais, prabuvęs Lietuvoje vos mėnesį.
1992-aisiais į Lietuvą išsiųstas buvęs 12-ojo bataliono narys Antanas Mineikis pagyveno kiek ilgiau – 5 metus. Niekieno už praeities nusikaltimus nepersekiojamas, jis tyliai ir ramiai 1997 metais mirė senelių pensione.
Tai tik keletas pavyzdžių, kaip gyvenimus baigė į Lietuvą parsiųsti įtariamieji karo nusikaltimais nacių talkininkai. Savo kruvinas paslaptis jie nusinešė į kapus, o jų nusikaltimus baigia užkloti laiko dulkės.
Ką gi, didžioji dauguma kruvinam nacių režimui talkinusių lietuvių taip ir liko už tai nenubausti. Galima pasidžiaugti bent tuo, kad dėl internete paviešintos teismų medžiagos, straipsnių ir tyrimų jų vardai visada bus siejami su karo nusikaltimais ir nekaltų žmonių žudymu.
PABAIGA. Pradžia 2013 m. Nr. 1 (2004)
„Akistatos“ inf.
