Buvęs JAV valstybės sekretorės pavaduotojas bei pagrindinis Daytono taikos susitarimų, užbaigusių karą Bosnijoje, architektas Richardas Holbrooke‘as su žurnalu „Foreign Policy“ pasidalino savo mintimis apie sučiuptą buvusį Bosnijos serbų lyderį Radovaną Karadžičių, tarptautinę teisę bei galimais kovos būdais su Osama bin Ladenu.
„Foreign Policy“: Dirbdamas Billo Clintono administracijoje, jūs itin aktyviai buvote įsitraukęs į Balkanuose vykstančius procesus. Kaip asmeniškai jus paveikė R. Karadžičiaus sulaikymas?
R. Holbrooke‘as: Naujieną aš sužinojau keliaudamas traukiniu iš Niujorko į Vašingtoną. Labai retai kuri nors žinia mane gali sujaudinti taip smarkiai gerąja prasme. Pasaulis sulaukia tiek daug blogų žinių ir galimybė įvykdyti teisingumą šiam žmogui, šiam siaubingam žmogui, prilygsta Irako diktatoriaus Saddamo Huseino sulaikymui. Būtų visiškai nuostabu, jei prie R. Karadžičiaus netrukus prisijungtų ir buvęs Bosnijos serbų armijos generolas bei karo nusikaltimais įtariamas Ratko Mladičius bei pats Osama bin Ladenas. Jie yra vieni iš blogiausių žmonių visame pasaulyje. Aš turėjau reikalų ir su Zimbabvės prezidentu Robertu Mugabe, ir su buvusiu Filipinų prezidentu Ferdinandu Marcosu, ir su buvusiu Serbijos prezidentu Slobodanu Miloševičiumi, tačiau aš jaučiau, kad būtent R. Karadžičius yra blogiausias iš jų visų. Todėl labai džiaugiuosi naujiena apie jo suėmimą. Tačiau R. Mladičius vis dar yra laisvėje, nepamirškime to.
FP: Ar manote, kad Serbijos vyriausybė iš tikrųjų visą tą laiką žinojo, kur yra R. Karadžičius?
R.H.: Aš manau, kad Serbijos saugumo tarnybose visada buvo žmonių, kurie nuolat saugojo jį ir generolą R. Mladičių.
FP: Kodėl pasikeitė įvykių eiga?
R.H.: Įvykių eiga pasikeitė, nes Serbijos prezidentu kritiškai svarbiame balsavime buvo perrinktas provakarietiškas demokratas Morisas Tadičius. Jis pagaliau sugebėjo pakeisti kai kuriuos Serbijos saugumo sistemos lyderius, kurie būtent ir saugojo R. Karadžičių bei R. Mladičių.
Leiskite man priminti, kad R. Karadžičius turėjo būti suimtas per pirmus kelis mėnesius nuo Daytono taikos susitarimų pasirašymo 1996 metais. Nors visi žinojo, kur jis tuo metu buvo, tačiau teisingumo įvykdyti nepavyko, nes NATO pajėgų vadovas admirolas Leightonas Smithas nesugebėjo įtvirtinti savo valdžios. L. Smithas teigė, kad tai nebuvo jo misija ir tai buvo klaida. Jei R. Karadžičius būtų buvęs suimtas dar tada, tai per paskutiniuosius 13 metų Balkanų istorija būtų žymiai laisvesnė. Taip būtų įvykę, nes R. Karadžičius nebebūtų galėję aktyviai mėginti pakirsti politinį stabilumą regione ir nebebūtų galėjęs užkirsti kelio Balkanų susitaikymui.
FP: Kaip visa tai atsilieps pačiam B. Tadičiui? Ar jis namuose netaps itin nepopuliarus?
R.H: Ir taip, ir ne. Yra labai daug serbų, kurie tiki mitine savo istorijos versija ir yra linkę laikyti save aukomis, o tai reiškia, kad kai kurie iš jų bus itin įsiutę dėl to, ką laiko serbo išdavyste tarptautinei bendruomenei.
Tačiau serbai turi rinktis tarp praeities bei ateities, o jų ateitis akivaizdžiai glūdi Europos Sąjungoje. Tačiau kad ten patektų, praeitį jiems reikia palikti istorijos knygoms ir nepadaryti jos kasdieniu dalyku. Tai galioja ne tik Bosnijos karui, bet ir situacijai Kosove. Serbams bus labai sunku prisijungti prie ES, jei jie neatsisakys savo teritorinių pretenzijų į kaimyno žemę ir tarp šių kaimynų nuolat tvyros karo pavojus.
FP: Taigi R Karadžičiaus suėmimas dar nėra paskutinė kliūtis Serbijos kelyje į ES?
R.H.: Jokiu būdu.
FP: Savo redakciniame straipsnyje, išspausdintame „Washington Post“, jūs vedate paralelę tarp R. Karadžičiaus apkaltinimo Tarptautiniame baudžiamajame tribunole buvusiai Jugoslavijai bei Sudano prezidento Omaro Hasano al-Bashiro apkaltinimo Tarptautiniame baudžiamajame teisme. Tačiau jei serbai su tribunolu yra suinteresuoti bendradarbiauti vien dėl narystės ES perspektyvų, tai kur glūdi galimybė, kad ir Sudanas bendradarbiaus su Tarptautiniu baudžiamuoju teismu?
R.H.: Aš sutinku, kad egzistuoja struktūriniai skirtumai tarp šių dviejų atvejų. Tačiau grįžtant į 1995 metus, kai R. Karadžičiui bei jo bendrams buvo pateikti kaltinimai, situacija buvo labai panaši. Buvo daug žmonių, teigiančių, kad derybos tapo nebeįmanomos, nes kaltinimai jau pateikti. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Iš tiesų kaltinimai buvo pateikti vien tam, kad būtų sutrukdyta R. Karadžičiui bei R. Mladičiui dalyvauti Daytono susitarimuose. Kai S. Miloševičius pareiškė norįs juos pakviesti į Daytoną, mes atkirtome: „Sveikas, būk mūsų svečiu! Mes juos areštuosime nedelsiant, kai tik jie nusileis mūsų žemėje!“.
Dabar daug žmonių teigia, kad O. al Bashiro apkaltinimas sutrukdys deryboms su Sudanu. Tačiau, mano nuomone, Sudano prezidentas ir iki šiol nebuvo linkęs į bendradarbiavimą. Visų antra, R. Karadžičiaus pamoka atskleidžia, kad viskas gali užsitęsti labai ilgai. Reikia prisiminti, kad R. Karadžičius pastaruosius 13 metų susidūrė su dideliu spaudimu. Jis nebegalėjo tęsti savo politinio judėjimo, kuris atnešė tik genocidą, o galiausiai jis atsidūrė teisingumo gniaužtuose. Aš viliuosi, kad O al-Bashiras būtent apie tai galvoja dabar būdamas Chartume. Galbūt jis dabar sėdi su kolegomis ir šaiposi, kad niekada nebus pagautas, tačiau giliai viduje jį turėtų slėgti abejonės. Didžiulė vertybė yra tarptautinės normos, kurios leidžia persekioti tokius žmones, kurie mano, kad jokia tarptautinė teisė jiems negalioja. R. Mladičius bei O. bin Ladenas yra paskutiniosios stambios žuvys, kurias reikia sučiupti.
FP: Ar jūs remtumėte tai, kad O. bin Ladenui kaltinimai būtų pateikti tarptautiniame teisme?
R.H.: Taip.
FP: Taigi, jei O. bin Ladenas būtų pagautas, jis turėtų keliauti į Hagą, o ne į Gvantanamą?
R.H.: Su Hagos tribunolu egzistuoja viena didelė problema, kad jis negalėtų skirti O. bin Ladenui mirties bausmės. Tačiau aš vis dėlto remčiau jo apkaltinimą Tarptautiniame baudžiamajame teisme, nes aš manau, kad toks žingsnis sukurtų daugiau spaudimo Pakistanui dalyvauti šiame procese.
FP: Ar nemanote, kad žmogui, kuris pasiūlytų tokį sprendimą, kiltų daug politinių problemų? Kaip manote, kas būtų, jei Barackas Obama pareikštų: „Mes siekiame Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinimo O. bin Ladenui“?
RH: Taip būtų sukurta daugiau spaudimo Pakistanui, kuris turėtų jį surasti. Tačiau aš pabrėžiu, jei kas nors nusipelno mirties bausmės, tai – O. bin Ladenas. Jei jis būtų sugautas, nenorėčiau, kad jis jos išvengtų.
("News Bridgepix" nuotr.)
