Liudininkų teigimu, Robertas Maudsley’us pasižymi itin aukštu intelekto koeficientu, yra parašęs mokslinį darbą muzikos teorijos tema. Didžiosios Britanijos teisingumo sistemos yra laikomas tokiu pavojingu, kad specialiai jam buvo įkurtas „kalėjimas kalėjime“.
Nazareto seserys ir tėvas su šautuvu
„Nazareto seserys“ – Didžiojoje Britanijoje veikianti labdaringa vienuolių organizacija. Jai priklauso prieglaudos visoje šalyje, kur suteikiama pagalba nepasiturintiems asmenims ir problemų turintiems paaugliams. 1955-aisiais viename iš tokių namų Liverpulyje ir atsidūrė vos dvejų sulaukęs R. Maudsley’us.
Šeimoje jis buvo ketvirtuoju iš 12 vietinio sunkvežimio vairuotojo vaikų. 1955-aisiais soc. tarnybos pasiėmė jį ir dar tris jo brolius ir suteikė globą „Nazareto namuose“ dėl „kritinio tėvų dėmesio trūkumo“.
Vienuolės R. Maudsley’ų auklėjo iki jam suėjo aštuoneri. Visą šį laiką tėvai jį lankė, tačiau nereguliariai, todėl apie emocinį prisirišimą kalbos ir būti negalėjo. Vėliau jie vaiką pasiėmė namo, tačiau 1963-iaisiais soc. tarnybos grąžino Robertą į prieglaudą.
R. Maudsley’us pasakojo, kad tėvas reguliariai daužė jį lazdomis ir metaliniais strypais, galėjo savaitėmis jį laikyti uždarytą kambaryje ir išleisti tik tam, kad pamaitintų ir vėl sumuštų. Sykį tėvas taip stipriai trenkė vaikui per nugarą šautuvu, kad sulenkė vamzdį.
„Kuomet aš žudžiau, įsivaizduodavau savo tėvus. Jeigu aš juos būčiau užmušęs 60-aisiais, niekas nebūtų miręs, o aš vaikščiočiau po pasaulį, kaip laisvas ir neturintis rūpesčių žmogus“, – 1979 metais teismui pasakojo R. Maudsley’us.
Protingas ir sugadintas
Didžiosios Britanijos dokumentiniame filme „Siaubingi nusikaltimai“ Roberto brolis Paulas pasakojo, kad šis buvo tiek pat neįtikėtinai protingas, kiek ir sugadintas neapykantos sau ir savo vaikystei.
1969-aisiais, tuomet šešiolikmetis, Robertas Maudsley’us pabėgo į Londoną. Jis vartotojo narkotikus, kelis sykius bandė žudytis, gydėsi psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios irgi pabėgo. Gydytojams jis tvirtino, kad girdi balsus, siūlančius jam nužudyti savo paties tėvus.
7-ojo dešimtmečio pabaigoje jis jau turėjo stiprią priklausomybę nuo narkotikų; norėdamas gauti tam lėšų, R. Maudsley’us užsiėmė prostitucija.
1973-iaisiais Robertas susipažino su 30-mečiu Johnu Farrelliu. Šis jam susimokėjo už intymius santykius, kažkuriuo metu parodė gatvės vaikų nuotraukas ir papasakojo, kad juos prievartavo. Įtūžęs R. Maudsley’us diržu pasmaugė savo „klientą“.
Robertą pagavo gana greitai ir teisėjai 1974-aisiais nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos specialiame kalėjime nuteistiesiems su psichine negalia.
Ten R. Maudsley’us praleido trejus metus, po kurių staiga išgarsėjo visoje šalyje. 1977 metais kartu su kameros draugu Davidu Cheesemanu į savo kamerą įsiviliojo už vaikų prievartavimą nuteistą Davidą Francisą, užsibarikadavo ir dviese iki mirties nukankino vyrą. D. Franciso kančios ir agonija truko net devynias valandas.
Tai buvo vienas iš žiauriausių nusikaltimų per visą Didžiosios Britanijos kalėjimų istoriją. Jį plačiai nušvietė vietos žiniasklaida. Pats R. Maudsley’us tapo legenda kriminaliniame pasaulyje ir įgijo pravardę „Šaukštas“ – šį stalo įrankį naudojo kankindamas ir žudydamas pedofilą.
1978-aisiais R. Maudsley’us iš Londono buvo perkeltas į sustiprinto režimo kalėjimą Jorkšyre, skirtą nuteistiesiems dėl itin sunkių nusikaltimų. Jo baiminosi net ir ten laikomi itin pavojingi kaliniai. Nuteistieji ir prižiūrėtojai R. Maudsley’ų vadino „kanibalu“ ir „smegenų rijiku“.
„Skaičiuoti reikės mažiau“
Per kelias savaites naujajame kalėjime Robertas suvokė, kad sąlygos naujoje vietoje yra blogesnės už specialiąją gydymo įstaigą-kalėjimą Londone, o atgal jo jau niekas nebesugrąžins.
Vieną vakarą, kuomet nuteistieji laiką leido kartu, R. Maudsley’us pasikvietė į kamerą už žmonos nužudymą nuteistą Sanley’ų Darwoodą. R. Modsley kelis sykius smogė jam savadarbiu peiliu, pasmaugė ir paslėpė kūną po lova.
Vėliau dar ilgai buvo bandoma atsakyti, kaip kalėjimo apsauga nesugebėjo sustabdyti šio nusikaltimo ir net nepastebėjo, kad dingo vienas iš kalinių. Tuo metu R. Modsley’us grįžo prie kitų nuteistųjų ir paklausė: gal kas norėtų dar palaikyti jam kompaniją.
Norinčiųjų nebuvo. Tuomet R. Modsley’us tiesiog nuėjo per kameras ir susirado atsiskyrusį nuo kitų Billą Robertsą, – nužudė ir jį. Vėliau vyras atėjo į patalpas, kuriose nuobodžiavo budintis kalėjimo sargybinis, sėdo ant kėdės, padėjo peilį ant stalo ir pareiškė: „Vakarinis kalinių skaičiavimas šiandien bus dviem vardais trumpesnis“.
1979-aisiais jis sulaukė dar vienos įkalinimo iki gyvos galvos bausmės ir oficialų paties pavojingiausio nuteistojo Didžiojoje Britanijoje statusą.
Hanibalas Lekteris
Trejus vėlesnius metus jis praleido atokioje saloje įkurtame Parkhursto kalėjime. Jo vieninteliu pašnekovu ten buvo psichiatras Bobas Johnsonas. Vėliau gydytojas pasakojo žiniasklaidai, kad jo pacientui pavyko gerokai pasistūmėti į priekį, išsiaiškinti savo nusikaltimų motyvus ir sumažinti agresijos lygį. Tačiau 1983-iaisiais R. Modsley’us be perspėjimų ir paaiškinimų buvo grąžintas į Jorkšyrą.
Ten jo jau laukė specialus „kalėjimas kalėjime“.
Ši patalpa įkurta dar XVI a. suręsto pastato rūsyje, po pagrindiniu kalėjimu. „Liverpool Echo“ tuomet jį aprašė taip: 4,5 m pločio ir 5,5 m ilgio kalėjimo vienutė, neperšaunami stiklai, leidžiantys sekti R. Modsley’ų. Viduje – iš supresuoto kartono pagaminti stalas ir kėdė (pakankamai lengvi, kad su jais nieko nesužalotum), tualetas ir kriauklė tvirtai prisukti prie paviršių, lova – iš betono, jos neįmanoma patraukti. Po durimis yra nedidelis plyšys – skirtas perduoti kaliniui maistą ir pasiimti indus.
1989-aisiais pasirodė knyga „Avinėlių tylėjimas“, o 1991-aisiais – to paties pavadinimo filmas. Nors pagrindinio herojaus, Hanibalo Lekterio, prototipais buvo keturi amerikiečių maniakai, R. Modsley’ų nuo to laiko daugiau niekas kitaip ir nevadino – tik „Habinalas-kanibalas“.
Sąsajų su H. Lekteriu yra ir daugiau. Britų žiniasklaidoje buvo pasklidusi naujiena, kad jis suvalgė vienos iš aukų smegenų dalį. Tačiau atliktas aukų skrodimas parodė, kad tai tebuvo nepagrįstas gandas.
„Aš pažadu, kad mylėsiu ją, o ne valgysiu“
2000-aisiais R. Modsley’us parašė seriją laiškų laikraščiui „The Times“. Jis viešai paprašė leisti jam klausytis klasikinės muzikos, duoti popieriaus, atsiųsti banguotąją papūgėlę („Aš pažadu, kad mylėsiu ją, o ne valgysiu“, – taip jis pats pakomentavo savo prašymą) arba cianido – jeigu visi jo prašymai bus atmesti.
Prašymai buvo patenkinti iš dalies. Cianido ir papūgėlės jis negavo, tačiau R. Modsley’ui buvo leista klausytis klasikinės muzikos, o vėliau netgi leido žiūrėti televizorių ir net žaisti kompiuterinius žaidimus.
Pašnekovų R. Modsley’us turėjo nedaug, tačiau jie pažymi vyro „genialaus lygio IQ“, rašoma BBC. R. Modsley’us parašė mokslinį darbą muzikos teorijos tema – tačiau Mančesterio universitetas (bendradarbiaujantis su Veikfildo kalėjimu) neatrado specialisto, kuris sutiktų vertinti arba ginčyti jo dėstymus.
Savo laiškuose jis taip pat prašė sušvelninti jam kalėjimo sąlygas. Robertas tvirtino, kad buvo pavojingas tik žmonėms, kurie smurtavo prieš vaikus ar moteris – kaip ir visos keturios jo aukos. „Aš stagnuoju, virstu daržove ir regresuoju, – viename iš laiškų rašė R. Modsley’us. – Apsaugai nėra skirtumo, ar išprotėjęs aš, ar blogas. Jie nežino atsakymo, jiems nėra skirtumo, užtenka tiesiog mane visada matyti“.
Žudiko brolis Paulas „The Guardian“ pasakojo, kad prašė sušvelninti Roberto laikymo kalėjime sąlygas: „Tačiau kalėjimo administracija, atrodo, norėtų jį tiesiog sulaužyti. Visos jo problemos prasidėjo nuo to, kad jis buvo laikomas uždarytas vaikystėje, ir dabar jis vėl iš naujo, ir iš naujo išgyvena šį jausmą“.
R. Modsley’us savo 25 kv. metrų kameroje sėdi jau 27 metus, o viso vienutėse jis praleido jau 37 metus. 23 valandas per parą jis praleidžia kameroje vienas, valandai – palydint 6 kalėjimo sargybiniams – išvedamas pasivaikščioti. Teisės išeiti į laisvę jis neturi.
Vienas iš amerikiečių kuriamo serialo „Kuriant monstrą“ kalbintų ekspertų, psichiatras Adrianas Needsas tvirtina: „Mes turime prisiminti jo aukas ir jų artimuosius, tačiau šiek tiek humaniškumo jis, tikėtina, nusipelnė, ypač paskutiniais savo gyvenimo metais“.
