Agnė Kažimėkaitė
Katalonai – labai įdomi ir spalvinga tauta, pasaulį stebinanti ne tik miestų architektūra, turtinga istorija, bet ir unikaliomis, tačiau kartais net mirtinai pavojingomis kultūrinėmis tradicijomis. Ispanų užsidegimas galynėjantis su buliais ne vieną ramesnio temperamento europietį šokiruoja ar net baugina. Tačiau ne ką mažiau ekstremali ir žadą atimanti yra dar viena šio krašto tradicija: jau daugiau nei du šimtus metų Castell, arba gyvieji žmonių bokštai, yra vienas charakteringiausių Katalonijos ir Valensijos regionų kultūrinis paveldas. Šiame krašte tokia atrakcija dažnai tampa nacionalinių festivalių, švenčių, kitų iškilmių kulminacija, o 2010-aisiais gyvieji žmonių bokštai buvo įtraukti į UNESCO sąrašą kaip saugotinas nematerialaus paveldo objektas. „Jėga, balansas, drąsa ir darna“ („Força, equilibri, valor i seny“) – toks yra bokštų statytojų moto. Jie priduria, kad tai yra keturios pačios svarbiausios savybės, komandoje siekiant užsibrėžto tikslo.
Castell tradicija
Tradicija statyti vadinamuosius Castell atsirado XVIII amžiaus pabaigoje, kai gyvieji bokštai imti statyti nedidukame Valls miestelyje netoli Taragonos, pietų Katalonijoje. Castell tradicija atkeliavo iš tradicinių Valensijos tautinių šokių. Jų žingsneliams buvo akomponuojama fleita ir būgneliu (taip daroma ir šiandien bokštų statymo varžybų metu), o šokio pabaigoje kaip pasirodymo kulminacija į dangų pakildavo maži gyvi bokšteliai. Netrukus miestelis jau garsėjo savo gyventojais, kurie, vedami sportinio azarto, pradėjo varžytis statydami vis aukštesnius bokštus. Manoma, kad XIX amžiuje gyvųjų bokštų statyba jau buvo atskirta nuo vietos tautinių šokių tradicijos ir tapo atskiru kultūriniu renginiu.Vėliau ši neįprasta pramoga paplito aplinkiniuose miestuose, o kai 1981-aisiais buvo pastatytas pirmasis devynių aukštų žmonių bokštas, Castell festivaliai išpopuliarėjo visoje Katalonijoje.
Katalonų kalbos žodis castell reiškia pilį, jis, kalbant apie gyvų žmonių bokštų statybą, parinktas neatsitiktinai. Mat gyvasis žmonių bokštas pavykusiu laikomas tik tuomet, kai jis ne tik sėkmingai pastatomas, bet ir sėkmingai išardomas. Dar įdomiau yra tai, kaip šis „statybų“ procesas vyksta. Kai visi vadinamieji casteljierai užima suplanuoto bokšto pozicijas, į pačią viršūnę ropščiasi svarbiausias veikėjas, vadinamas enxaneta. Dažniausiai tai būna mažametis vaikas, dėvintis šalmą, kurio misija viršuje – iškelti vieną ranką su keturiais ištiestais pirštais. Toks gestas, nors ir trunka vos kelias sekundes, simbolizuoja ne ką kita, o raudonąsias Katalonijos vėliavos juostas. Tuomet enxaneta jau būna pasiruošęs leistis žemyn, tačiau parodant, kad jo komandos bokštas neturi silpnųjų grandžių, jis tai turi daryti priešingoje pusėje nei lipo į viršų. Gražu žiūrėti, kaip į daugiabučio namo aukščio bokštą ropščiasi septynmetis, o apačioje jo laukia nerimaujanti ir kartu sūnumi besididžiuojanti mama. Sėkmingai pasiekus jos rankas, palaipsniui leidžiasi ir kiti Castell nariai, kol galiausiai visi atsistoja ant žemės ir baigia pasirodymą.
Gyvasis bokštas kaip ir pilis turi savo piliakalnį arba pagrindą, palaikantį bokšto svorį. Vadinamąją pinya daugiausiai sudaro į klaustrofobinę minia susilieję stambūs ir ištvermingi vyrai, kurie viršuje esantiems ir besimokantiems alpinizmo atstoja minkštus čiužinius. Jei vienas iš bokšto narių ar net visa struktūra krenta, pinya patikėta gaudyti visus savo komandos narius, pasipylusius iš viršaus tarytum byranti smėlio pilis. Patikėkite, gyvojo bokšto griuvimas ne ką mažiau įspūdingas ir baugus vaizdas nei jo statymas.
Stebint šiuos šventės vaizdus kyla elementarus klausimas: kaip jie tai padaro? Castell statyba vyksta dviem etapais. Pirmiausia suformuojamas bokšto pagrindas – pinya. Nors iš pirmo žvilgsnio ši žmonių minia atrodo chaotiška, strategines pozicijas jau būna užsėmę aukštesnių lygių nariai, kurie, sulaukę savo eilės, galėtų nesunkiai pasiekti atitinkamą vietą. Kaip žinia, ispanai – ne patys ramiausi žmonės pasaulyje, tačiau čia viskas daroma labai lėtai ir atsargiai: kai tik pastatomas aukštesnysis bokšto lygis, visų žvilgsniai nukrypsta į pinya, kad būtų patvirtinta, jog pagrindas pakankamai stabilus tolimesnei statybai. Pagal bokšto aukštį ant pinya pečių dažnai susiformuoja antras atramos sluoksnis, palaikantis visą struktūrą. Po to vyksta bokšto statymo darbas: komandų kelią į viršūnę dažnai lydi tradicinė tokių renginių muzika Tocde Castells, o patys aukščiausi lygiai statomi kaip įmanoma tiksliau ir greičiau, kad didėjantis svoris kuo mažiau slėgtų apačioje esančių vyrukų pečius. Kai bokštas jau ardomas, komandą palydi triukšmingi minios plojimai ir šūksniai. Tačiau reikia žinoti, kad tai tik pusė darbo – būtent ši dalis bokšto statytojams ir yra pati klastingiausia bei techniškai sudėtingiausia.
Komanda
Fotografams toks renginys – tikras rojus. Mat įspūdingai atrodo ne tik gyvos žmonių struktūros, bet ir bendras renginio dalyvių koloritas. Tradiciškai castelljerai kopia basi, kad galėtų geriau balansuoti ir išvengtų trauminių situacijų bokštui subyrėjus, mūvi baltas kelnes, dėvi spalvotus marškinėlius, o liemenį apsijuosia juodu plačiu šaliku su kutais. Komandos spalva priklauso nuo miesto, kuriam ji atstovauja, pavyzdžiui, Barselona yra prisiekusi raudonų marškinėlių dėvėtoja, o viena garsiausių ir profesionaliausių Vilafrankos delegacija – žalių. Tačiau techniniu požiūriu pats svarbiausias dalyvių aksesuaras yra juodas diržas (faixa), kuris prilaiko bokšto narių nugaras, o jomis kopiantiems tampa savotiškais laipteliais. Faixa ilgis ir plotis taip pat priklauso nuo komandos nario pozicijos šioje gyvoje struktūroje ir gali būti net iki dvylikos metrų.
Dažniausiai gyvieji žmonių bokštai matuojami pagal tai, kiek žmonių yra skirtinguose jo lygiuose ir kiek iš viso lygių juos sudaro. Viename bokšto lygyje gali būti nuo vieno iki penkių rankomis susikibusių castelljerų, o bokštų aukštis dažniausiai svyruoja nuo šešių iki devynių, kartais būna net ir dešimt aukštų. Trys aukščiausi lygiai vadinami pom dedalt, čia daugiausiai dominuoja smulkaus sudėjimo moterys ir vaikai.
Kaip ir kiekviena komanda, bokštų statytojai turi savo lyderius. Cap decolla vadinamas visos komandos galva, jis gali nuspręsti, kurie iš besiruošiančių castelljerų jau pasirengę pasirodyti viešai. 1948-aisiais Katalonijoje susibūrė ir šią kultūrinę-sportinę atrakciją populiarinanti asociacija „Castellers de Vilafranca“, šiuo metu jai priklauso maždaug 400 įvairaus amžiaus narių. Įdomu tai, kad net ir dabartinė organizacijos būstinė Vilafrankos mieste yra pritaikyta treniruotėms – labai aukštos kambarių sienos, yra vidinis treniruotėms skirtas kiemelis. Ši grupė didžiuojasi pačiais didžiausiais ir sudėtingiausiais pasiekimais statant žmonių bokštus, o jų pasirodymai vyksta nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Indijos. Pernai vienos žymiausių gyvųjų bokštų statytojų komandos „Castellers de Vilafranca“ nariai savo pasirodymus surengė ir įvairiose Niujorko miesto vietose. Keturias dienas trukęs renginys buvo ypatingas ir tuo, kad septynių ar aštuonių aukštų bokštai buvo statomi ant namų stogų – buvo siekiama paminėti atstatinėjamą Pasaulio prekybos centrą.
Nors tokios tradicinės katalonų šventės, kaip ir galinėjimasis su buliumi, ne ką mažiau pavojingos nei ekstremaliausias sportas, nelaimingi atsitikimai statant gyvuosius bokštus nėra dažni. Per visą šios kultūrinės atrakcijos gyvavimo laiką pastarąjį amžių užfiksuoti tik du mirtimi pasibaigę bokštų kritimai – 1983-iaisiais ir 2006-aisiais.
„Concurs de Castells“
Nors tradicinį katalonų gyvąjį bokštą galima pamatyti ir Barselonoje, lankantis įvairių švenčių ir festivalių metu, tačiau didžiausia ir svarbiausia šventė kas dvejus metus vysta Taragonoje, Katalonijos pietuose. 2012-aisiais čia vyko dvidešimt ketvirtosios varžybos, kuriose dalyvavo 32 geriausios Katalonijos komandas, o veiksmą stebėjo per 20 tūkstančių žiūrovų. Kuo bokštas aukštesnis ir kuo sudėtingesnė jo architektonika, tuo daugiau komanda gauna balų. O komandinis darbas lemia viską – įsivaizduok delegaciją iš 100 ar net 500 vyrų, moterų ir vaikų. Ji savo geriausią bokštą gali statyti tris kartus, ir tik susumavus visų bandymų rezultatus paskelbiamas laimėtojas. Iš viso net aštuonis kartus, beje, visus pastaruosius metus, Taragonos varžytuves laimėjo „Castellers de Vilafranca“.
