- Papasakokite, kokiomis sąlygomis gyvena vietiniai Zambijos gyventojai?
- Svečiavomės keliose šeimose – jų buitis labai skurdi. Nameliai sulipdyti iš molio, be langų, be durų. Lankėmės jų žiemos sezono metu, kuomet naktį lauke temperatūra nukrenta iki 10 laipsnių. O jie miega tiesiog ant žemės, arba geriausiu atveju pasikloję bambukinius čiužinius.
Šnibždėjomės, kad pas mus šunys geresnėmis sąlygomis laikomi. Sunku suprasti kodėl jie taip gyvena. Greičiausiai tai suvokimo ir įgūdžių stoka. Tiesiog nežino, kad gali būti kitaip. Kai sodinome avokadus ir vaismedžius prie mokyklos, matėm, kad vaikai tai darė pirmą kartą gyvenime.
Bet visi noriai ėmėsi darbo – kasė žemę rankomis, nešiojo kibirus su vandeniu. Mokytoja vis dėkojo, sakė, kad tai puiki pamoka – nuo šiol jie kasdien kartu laistys ir mokysis prižiūrėti šiuos medelius.
- Koks tenykščių mąstymas, išsilavinimas, bendravimo įgūdžiai?
- Mokyklą lanko apie 50 proc. kaimo vaikų, už kuriuos tėvai geba susimokėti mokestį (apie 20 JAV dolerių per metus, dar tiek pat kainuoja uniforma, panašiai knygos ir kiti reikmenys). Atvykusius į mokyklą, mus pasitiko pilnas kiemas vaikų. Tokių pačių, kaip ir mūsiškiai – dūkstančių, lakstančių, besipešančių ir nenustygstančių.
Tik nenormaliai išsipūtę pilvai išdavė apie retą ir skurdžią šių vaikų mitybą. Tik prieš pusę metų išleistas naujojo prezidento įstatymas – pamaitinti vaikus mokykloje – lyg šviesulėlis tamsoje. Tuoj pat pamatėme naujai pastatytą mokyklos „virtuvę“.
Tiesiog „pašiūrę“, apdėtą plytomis ir dengtą šiaudais, kurioje ant laužo garavo didelis puodas. Šima. Taip vadinasi pagrindinis vietinių patiekalas. Kukurūzų miltų košė, valandų valandas verdama, kol suverda į beskonį ir bekvapį „gumulą“, tiesiog drebiamą į vaikų iš namų atsineštus dubenėlius ir valgoma rankomis.
Šalia šimos kartais būdavo patiekiami vietos kopūstų lapai, susmulkinti ir išvirti atskirame puode. Dažnai vaikams tai – vienintelis paros maistas. Ir užtektina sąlyga linksmai krykštauti ir lakstyti mokyklos kieme, spardant iš maišų ir skudurų atraižų susuktą kamuolį.
Tiesa, ikimokyklinio amžiaus vaikai jau kurį laiką turi galimybę lankyti vadinamą „Bendruomenės mokyklą“. Ši mokykla neturi mokesčio, visi čia dirbantys mokytojai neima atlygio, gyventojai remia mokyklą kas kuo išgali. Iki šiol mokyklą lankė dviejų kaimų ikimokyklinukai.
Tačiau prasidėjus liūčių sezonui, tolimesnio kaimo vaikai nebegalėdavo pasiekti mokyklos. Šiemet už lietuvių suaukotus pinigus jau sparčiai statoma atskira mokykla tolimesniajam kaimui, o šioje – išlietos grindys ir nupirktos kėdutės, tad kai kuriems vaikams jau nebereikia sėdėti ant akmenimis paremtų rąstų, kaip daugelį metų iki tol. Primenu, kad pusei vietovės vaikų ši mokykla bus vienintelis išsilavinimas.
- Galbūt kažkas iš sutiktų žmonių sugebėjo itin nustebinti?
- Didelį įspūdį paliko čia dirbantys mokytojai Peggy ir Michael‘is. Jie – tikri autoritetai ne tik vaikams, bet ir visiems bendruomenės nariams. Pasirodo būti išrinktu mokytoju yra didžiulė garbė. Šia garbe jie nesipuikuoja, o dalinasi – tiek pamokėlių metu, tiek po jų bendrauja su vaikais labai draugiškai ir pagarbiai.
Peggy – didžiausią išsilavinimą turinti vietos gyventoja. Ji turėjo galimybę lankyti mokyklą iki 10 metų. Vėliau, mirus abiems tėvams, atvažiavo gyventi su sesers šeima į šį kaimą, anksti ištekėjo ir augino vaikus. Dabar Peggy yra 28 metai, ji turi 10 ir 8 metų sūnus James‘a ir Jacky bei dešimties mėnesių dukrytę Jan, kurią nuolat nešiojasi skara prisirišusi prie nugaros.
Ilgainiui net nepastebi ramaus niekuo nesiskundžiančio vaiko. Lyg ir Jan yra savaime suprantama, kad būtum laiminga nereikia jokių papildomų sąlygų. Tik nesupraskite klaidingai, šie žmonės nėra apatiški, tarytum Lietuvos kaimuose patvorėse besiramstantys pijokai. Visai ne. Jų akys gyvos, pilnos šviesos ir ramybės. Apgaubiančios ir smalsios.
Išdidžios ir nieko neprašančios akys. Besąlygiškai laimingos akys. Kai paklausiau Peggy kodėl ji kasdien eina keletą kilometrų į mokyklą, dirba su vaikais, negaudama jokio atlygio, ji nedaugžodžiavo ir atsakė trumpai – tik dalindamasi, aš gaunu.
Prisipažinsiu, kad netekau žado. Šiai išminčiai atrasti man prireikė daugiau nei trisdešimt metų ir nei viename iš pabaigtų universitetų to nedėstė. Tai dar kartą man įrodė, kad didžiausias universitetas yra žmogaus viduje ir kiekvienas iš mūsų turime visas galimybes jame mokytis.
- Ar per tas dvi savaites sunku buvo rasti bendrą kalbą su vietos gyventojais?
- Nustebau, kad vietiniai žmonės – labai išdidūs. Mes buvome priimti labai šiltai ir draugiškai, kadangi savanoriai iš šios organizacijos čia lankėsi nebe pirmą kartą. Tačiau, net žinodami, kad atvykome padėti, gyventojai nieko iš mūsų neprašė.
Spėju, kad šie žmonės neturi vieno faktoriaus, kurį turi mūsų pasaulio žmonės ir kuris labai daug iš mūsų atima – savigailos jausmo. Lyg tokiai smulkmenai, kaip savęs gailėjimas jie neketina gaišti laiko. Taip natūraliai priimdami savo būtį.
Tuomet ir tu, žiūrėdamas į jų akis neturi teisės jų gailėtis. Atjauti, bandai suprasti, nori dalintis, bet gailesčio pajausti neįstengi, lyg kažkokia nenusakoma išdidi jėga atmuša tą gailestį ir grąžina jį atgal. Tarytum sakydama – tai mūsų civilizacijai nepriklauso, tai jūsų susikurta sąlyga. Sąlyga pasijusti laimingais.
