Žmonijos neturtingiausiųjų pusės valdomi turtai per paskutinius 5 metus nukrito trilijonais dolerių. Remiantis paskutiniais duomenimis, mes gyvename pasaulyje, kuriame nelygybės mastai pasiekė daugiau nei šimtmetį neregėtas ribas, rašoma „Oxfam“ atstovo Maxo Lawsono straipsnyje „World Economic Forum“ leidinyje.
Progresas – tačiau net iš tolo nepakankamas
Nuo pat šio amžiaus pradžios, neturtingoji pasaulio populiacijos pusė gavo vos 1 proc. iš bendro pasaulinio užsidirbto tuo laikotarpiu gerbūvio katilo, tuo pat metu net pusę jo susišlavė „Top 1 proc.“ – valdantys daugiausiai turto asmenys.
Dabartinės situacijos apologetai tvirtina, kad apie nelygybę yra kalbama „iš pavydo“. Jie dažnai akcentuoja tai, kad per šį laikotarpį sumažėjo visiškame skurde gyvenančiųjų skaičius, todėl, anot jų, turto nelygybė nebėra pagrindinė problema, o globalizacija suteikė didžiulį progresą.
Tačiau yra dalykų, kuriuos jie sąmoningai nutyli. Su skurdu kovojanti organizacija „Oxfam“ džiaugiasi progresu, kuris padėjo dvigubai sumažinti žmonių, gyvenančių žemiau visiško skurdo ribos 1990-2010 laikotarpiu.
Jeigu globalizacijos poveikis veiktų labiau neturtinguosius, sukuriamas produktas galėtų išgelbėti papildomus 200 milijonų žmonių nuo skurdo. Globalizacijos eros metu „Oxfam“ atlikti tyrimai parodė, kad vidutinės 10 proc. pačių skurdžiausių žmonių pajamos padidėjo kiek mažiau nei 3 doleriais kasmet per beveik ketvirtį amžiaus. Šių žmonių dienos uždarbis per tą laikotarpį pakilo kiek mažiau nei po vieną centą per dieną.
Sunku išvengti fakto, kad didysis globalizacijos efekto laimėtas yra tie, kurie yra piramidės viršūnėje. Pasaulio ekonomika yra stipriai suvaržyta dirbti jų naudai, ir iš esmės išlaiko tendencijas gerinti jų situaciją ir toliau. Pajamos ir turtai išlaiko gąsdinančią tendenciją būti „siurbiami į viršų“. Mokesčių rojaus ir beprotiškus turtus susikraunančių aukščiausio lygio vadovų sistema užtikrina, kad lėšos „negrįžtų atgal“, ir būtų laikomos kuo toliau nuo eilinių piliečių ir jų valdžios. Neseni tyrimai parodė, kad 7,6 trln. dolerių – daugiau nei kartu sudėtas Jungtinės Karalystės bei Vokietijos bendrasis vidaus produktas – yra laikomi ofšoruose.
Vietoje to, kad ekonomika dirbtų visų ar bent jau daugumos gerovei, ateities kartų ir planetos labui, šiuo metu turime ekonomiką, kuri veikia vienam procentui gyventojų.
Kodėl taip atsitiko
Viena iš pagrindinių priežasčių yra auganti gerbūvio ir pajamų grąža kapitalui lyginant su darbo jėgos apmokestinimu. Beveik visose turtingosiose ir daugelyje besivystančių šalių darbuotojų pajamų dalis bendrame katile krito. Tai reiškia, kad darbuotojai iš augimo gauna vis mažiau naudos.
Ir priešingai, turto savininkų gretose fiksuojamas vis didesnis augimas (palūkanų, dividendų ir nepaskirstyto pelno dėka) lyginant su bendru ekonomikos augimu.
Žymus investuotojas Warrenas Buffettas yra sakęs, kad jis moka mažesnius mokesčius negu bet kuris kitas jo ofiso darbuotojas, įskaitant ir valytoją ar jo sekretorę.
Darbo rinkoje skirtumas tarp vidutinio darbuotojo ir tų, kurie yra pačioje viršūnėje, ženkliau auga pirmųjų nenaudai. Tuo metu, kai daugelis darbuotojų taip ir nepajuto savo darbo užmokesčio augimo, viršūnėje esančių atlygis yra rekordiškai didelis. Pavyzdžiui, „Oxfam“ atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad moterys visame pasaulyje, nuo Mianmaro iki Maroko, uždirba vos kiek daugiau negu skurdo riba. Moterys taip pat sudaro daugumą pasaulio mažiausiai uždirbančiųjų tarpe ir užima didžiąją mažiausiai apmokamų darbų dalį, o jų atlygis išliko panašiam lygyje, kaip ir anksčiau. Tuo pat metu, aukščiausių vadovų (CEO) atlyginimai šovė į viršų. JAV bendrovių CEO sugebėjo, nepaisant visų pasaulį drebinančių krizių, nuo 2009-ųjų padidinti savo atlygį daugiau nei per pusę (54,3 proc.). Indijos didžiausiųjų informacinių technologijų įmonių vadovai uždirba 416 kartų daugiau, negu eilinis tų įmonių darbuotojas.
Kitas investuotojas George’as Sorosas tokią pasaulinėje ekonomikoje nusistovėjusią praktiką vadina „rinkos fundamentalizmu“. Būtent šie procesai, kai globalizmo ir mokesčių rojų (ofšorų) dėka sukauptos lėšos yra konsoliduojamos kelių žmonių rankose, ir leidžia susidaryti didžiausiai nelygybei per pastarąjį šimtmetį. Į šią „neoliberalizmo“ iššauktą problemą dėmesį atkreipė ir Tarptautinis valiutos fondas.
Šiuo metu yra yra suformuota tokia nuomonė, kad maži mokesčiai turtingiesiems ir jų valdomoms bendrovėms yra būtina norint išgauti ekonomikos augimą ir tuo pačiu tai yra „geros naujienos mums visiems“.
Mokesčių nesurinkimas ar netgi atleidimas nuo jų verčia valstybes peržiūrėti savo biudžetus, todėl dažniausiai nukenčia gyvybiškai svarbios viešosios paslaugos. Tai taip pat dažnai pasireiškia neteisingai paskirstytais mokesčiais, kai vargingiausi žmonės sumoka didžiąją valstybės surenkamų mokesčių dalį.
Kaip su tuo kovoti
Organizacija „Oxfom“ jau daugelį metų skelbia pavojų, dėl vis didėjančio atotrūkio tarp vargšų ir turtuolių, tačiau į jų pastabas valstybių vadovai menkai kreipia dėmesį. Nepaisant visų paviešinimo skandalų, kurie purto Vakarų pasaulį dėl, geriausiu atveju, pusiau legaliai laikomų lėšų ofšoruose, artimiausiu metu nėra numatyta pokyčių, kurie galėtų sutramdyti be saiko augantį pasaulio turtingiausiųjų apetitą.
Pati organizacija yra pateikusi 7 būdus, kaip su tuo kovoti:
- Kova su korporacijų ir pasaulio turtingųjų bandymu išvengti mokesčių mokėjimo.
- Investavimas į visuomenines, nemokamas valstybės paslaugas – pavyzdžiui, sveikatos apsaugą ir švietimą.
- Sąžiningai paskirstytos mokesčių apkrovos: perkelti mokesčių naštą nuo darbo ir vartojimo į kapitalą ir turtus.
- Įvesti minimalų užmokestį ir siekti to, kad visų darbuotojų uždarbis nebūtų žemesnis už pragyvenimo minimumą.
- Priimti įstatymus, kurie užtikrintų sąžiningą darbo užmokestį, palaikyti ekonomikos kryptį, kuri įgalintų teisingesnį požiūrį į moterų darbą.
- Garantuoti veikiančius socialinės pagalbos vargingiausiems visuomenės nariams mechanizmus, tuo pačiu ir minimalių pajamų užtikrinimą.
- Sutarti dėl to, kad kova su nelygybe yra globalus tikslas.
