Jei Gruzijos valdžia iki vasario 15 d. neįvykdys septyniolikos specialiame memorandume išdėstytų reikalavimų, šalies prezidentui Michailui Saakašviliui oponuojantys politikai grasina gatves užtvindyti naujais masiniais protesto mitingais. „Spalvotųjų revoliucijų“ madą pradėjusios šalies politikai vis dar neatsisako minties, kad tokiu būdu galima ir reikia keisti valdžią.
Opozicija reikalauja perskaičiuoti prezidento rinkimų balsavimo biuletenius ginčytinose apylinkėse stebint tarptautinių organizacijų atstovams, atstatydinti Vidaus reikalų ministerijos vadovą, kuris, nepaisant kontroversiško elgesio išvaikant demonstrantus lapkričio mėnesį, išlaikė savo postą ir naujojoje Vyriausybėje, pradėti masinių neramumų praėjusių metų rudenį tyrimą, nustatyti naują rinkimų komisijų sudarymo principą – pariteto pagrindais, ir t. t. Derybos dėl memorandumo jau prasidėjo – su opozicijos atstovais buvo susitikusi Gruzijos parlamento pirmininkė Nino Burdžanadzė, tačiau ar pavyko pasistūmėti bent kiek į priekį, nepranešama.
O įsiaudrinę opozicijos veikėjai negali sulaukti net numatytos naujos pasipriešinimo bangos datos ir jau vasario 7 d. organizuoja protesto akciją „Rinkėjų balsų vagys“. Vienas iš organizatorių Zviadas Dzidziguris tikina, kad šįkart tai jau tikrai žmonėms bus pateikti konkretūs įrodymai, jog M. Saakašvilio režimas klastojo rinkimų rezultatus. Sukelti dar vieną audrą pažadėjo ir Gruzijos verslininkas, pralaimėjęs kandidatas į prezidentus Badris Patarkacišvilis – kaip praneša „Kavkazpress“, jis paskelbė kursiantis naują politinę partiją ir artimiausiu metu paviešinsiantis Gruzijos vadovybę kompromituojančią medžiagą. Tarp galimų skandalingų naujienų gali būti ir ta, kad Gruzijos valdžia neva kažkokiam čečėnų lauko vadui užsakiusi nužudyti B. Patarkacišvilį.
Politinės aistros Gruzijoje kunkuliuoja iki šiol, tačiau žmonių susidomėjimas „revoliucijos darymu“ pamažu slopsta. Todėl kyla pagrįsti klausimai: kas yra toji Gruzijos opozicija, ar jos keliami reikalavimai teisingi, ar juos palaiko gruzinai ir kuo visa tai gali baigtis? Į kai kuriuos iš šių klausimų atsakyti sunku ir patiems gruzinams, bet pabandyti galima.
Pirmiausia reikia neužmiršti, kad Gruzijos opozicijoje, kaip dažnai nutinka panašiomis aplinkybėmis, veikia labai įvairūs ir skirtingų tikslų siekiantys žmonės. Vieniems iš jų geriau sekasi mitinguoti, kitiems – derėtis, tretiems – darbuotis „po kilimu“. Su vienais Gruzijos valdžia kalbasi, kitiems – grasina kalėjimu.
Šiomis dienomis žinoma Gruzijos diplomatė, buvusi užsienio reikalų ministrė, opozicinės partijos „Gruzijos kelias“ lyderė Salomė Zurabišvili išvyko į JAV dalyvauti Helsinkio komisijos konferencijoje. Tbilisio oro uoste žurnalistams ji pareiškė, kad pagrindinis jos būsimos kalbos šiame forume tikslas – išdėstyti, kokia padėtis Gruzijoje susiklostė po suklastotų prezidentų rinkimų ir kokie yra galimi krizės sureguliavimo būdai. O svarbiausia – aptarti klausimą, kaip JAV turėtų būti pateikiama Gruzijos tautos valia, nes amerikiečiai yra ir bus vieni svarbiausių gruzinų partnerių.
Įdomu ir tai, kad sausio 5 d. kartu su prezidento rinkimais Gruzijoje įvyko plebiscitas dėl šalies narystės NATO ir per 70 proc. balsavusiųjų pasisakė teigiamai. Opozicija, bent jau ta jos dalis, su kuria galima ir reikia tartis, šių rezultatų neginčija. Sėkmingiausiai pasirodęs pralaimėjęs kandidatas į Gruzijos prezidentus Levanas Gačečiladzė (jis Tbilisyje surinko 39 proc., o M. Saakašvilis – 31 proc. balsų) dar prieš rinkimus sugebėjo sukelti šiokį tokį skandalą Rusijoje ir, anot šios šalies žiniasklaidos, pademonstruoti priešiškumą. 2007 m. lapkritį, dalyvaudamas vaizdo konferencijoje Tbilisis–Maskva, L. Gačečiladzė pareiškė: „aš nemąstau rusiškai, todėl kalbėsiu gruziniškai“. Negana to, ėmė dėstyti, kad atėjo laikas Gruzijai formaliai išstoti iš NVS. „Jei jūs norite likti vienoje erdvėje su Lukašenka, erdvėje, kurioje valdžios atstovai dalija dovanas iš valstybės biudžeto, tai jūsų valia, galite likti. Mes norime būti laisvi”, – kalbėjo tuometinis kandidatas į Gruzijos prezidentus. Peršasi išvada, kad tarp tikrų Gruzijos opozicijos lyderių Maskvos draugų tektų ieškoti ilgai. Tačiau, nepaisant to, rusų žiniasklaida net išsijuosusi stengėsi palaikyti opoziciją ir neigti pačią galimybę, kad M. Saakašvilis galėjo rinkimus laimėti sąžiningai.
Anot rusų laikraščio „Nezavisimaja gazeta“, toks akylas Rusijos žiniasklaidos dėmesys rinkimams Gruzijoje nebuvo vien tik tuščios informacinės erdvės užpildymas (metų pradžioje visa šalis atostogavo) – tai nuostata, nuleista iš viršaus.
„Žiniasklaidos dėmesio centre iš esmės buvo tik Gruzijos opozicija, jos lyderiai ir reikalavimai. Pavyzdžiui, Rusijos žurnalistai labai aktyviai naudojosi išankstinių apklausų duomenimis, kurie bylojo, kad pirmajame rinkimų ture joks kandidatas nesurinks daugiau nei pusę rinkėjų balsų. (…) Žinoma, negalima sakyti, kad liko nepastebėtas ir M. Saakašvilis, nors sąlygiškai daugiau dėmesio jis sulaukė tik tada, kai abejoti jo pergale tapo neįmanoma”, – rašo „Nezavisimaja gazeta“.
Šį pavasarį Gruzijos laukia dar vieni rinkimai – šįkart parlamento. Net plika akimi matyti, kad opozicija visais įmanomais būdais stengsis iki to laiko išlikti „ant bangos“ ir, kai kurių Gruzijos politikos apžvalgininkų nuomone, visai gali būti, kad opozicijai nenaudinga, kad valdžia imtų ir iki vasario 15 d. įvykdytų visus svarbiausius keliamus reikalavimus. Tarkim, M. Saakašvilis sutinka pakeisti rinkimų komisijų sudarymo principus, ir naujieji parlamento rinkimai vyksta jau kitomis sąlygomis. Pralaimėjimo atveju opozicija praranda vieną pagrindinių argumentų, leidžiančių teigti, kad balsavimas vyko nelaisvai ir nesąžiningai. O kaip tada kviesti žmones į gatves, rengti mitingus, protesto akcijas, tradiciškai įžeidinėti prezidentą ir vadinti jį diktatoriumi?
Prieš parlamento rinkimus reikia pasistengti ir valdžiai ir bent jau išmušti opozicijai iš rankų daugelį rimtų argumentų. Ne veltui prezidentas M. Saakašvilis paskelbė programą „Vieninga Gruzija be skurdo“ ir iš naujosios Vyriausybės pirmųjų rezultatų tikisi jau po 50 dienų. 2008 m. biudžete socialinėms reikmėms numatyta 1,1 mlrd. JAV dolerių (dar visai neseniai toks buvo visas Gruzijos biudžetas), o programoje kalbama apie paramą pasirengti pavasario žemės ūkio darbams, infrastuktūros projektus, kelių ir kaimo ambulatorijų statybą, mokyklų remontą, kaimų dujofikavimą, pensijų kėlimą ir kitokį skurstančių piliečių rėmimą. Pasak premjero Vladimiro Gurgenidzės, tokiems planams įgyvendinti pirmiausia reikalingas stabilumas šalyje ir visų valdžios grandžių suderintas darbas. Suprask: jei norite geriau gyventi, nesiimkite valstybės valdyti gatvėse.
Laikraštis „The Washington Times“ rašo: „Saakašvilis privalo peržengti per savo paties palikimą. Žmogus, kuris į valdžios viršūnę pakilo ant protestų bangos, kuris į politologijos praktiką įrašė tokį terminą kaip „spalvotoji revoliucija“, privalo padaryti taip, kad gatvės politika jo šalyje taptų praeitimi. Pavargę Gruzijos piliečiai labai gerai žino, kad jų tėvynė – revoliucinga šalis. Dabar Gruzijai laikas tapti laisva ir stabilia šalimi, kurioje valdžia atsižvelgia į visų gruzinų reikmes ir reikalavimus.“
Amerikiečiams antrina ir rusų portalas expert.ru: „Svarbi detalė: 2004 m. M. Saakašvilis į prezidentus atėjo „iš gatvės“, laimėjo rinkimus iškeltas ant „rožių revoliucijos“ bangos ir neturėjo priešininkų. Tai pagimdė iliuziją, kad ir pašalinti jį gali gatvė. Dabar Gruzijos prezidentas laimėjo „normalius“ rinkimus. Ir nors gautų balsų skaičius mažesnis nei 2004 m., jo legitimumas turi jau kitokį, kur kas „švaresnį“ šaltinį.“ Anot expert.ru, net ir tie, kurie nepatenkinti M. Saakašviliu, vargu ar palaikytų tai, kad šalies prezidento atstatydinimo klausimas būtų sprendžiamas gatvėje: „Revoliucija, nors ir aksominė, įvykis išskirtinis ir negali vykti kas ketveri metai. Saakašvilio pasitraukimas, reikalaujant mitinguotojams, reikštų ne politinio veikėjo pasitraukimą, o žingsnį link pačios valstybės sugriovimo Gruzijoje“.
Be jokios abejonės, tai puikiai supranta ir mąstanti šalies opozicija. Tačiau ne visada taip paprasta imti ir sudėti ginklus. Ypač tokioje emocijų valdomoje Kaukazo valstybėje kaip Gruzija.
Aušra Radzevičiūtė
