Saugumo samprata šiandien yra gana įvairialypė. Atrodytų, primityvios jėgos panaudojimas tampa vis didesniu anachronizmu, o į pirmas eiles įsiveržia subtilesni poveikių metodai, kitų atmainų („ekonominiai“, „informaciniai“ ir pan.) karai. Žinoma, tai nėra absoliuti ir nenuginčijama tiesa. Pavyzdžiui, Gruzijai priešinantis Rusijos įtakai ir kišimuisi į šalies reikalus teko patirti ne tik informacinį ir ekonominį spaudimą, bet ir atlaikyti tiesioginę karinę intervenciją. Praeitų metų rugpjūčio mėnesio karinis konfliktas, įsiplieskęs dėl separatistinių Gruzijos teritorijų, parodė, jog „kietos galios“ (hard power) principai vis dar egzistuoja politinėje sąmonėje.
Šiandien Gruzija tebėra abiejų Maskvos produkuojamų galių – „kietosios“ ir „minkštosios“ (soft power) – taikinyje. Dabar, tikriausiai, ji tai jaučia net stipriau negu ankščiau. 2008 metų karinis konfliktas kiek paklibino prezidento Michailo Saakašvilio pozicijas. Opozicinės jėgos, kurių šalyje ne taip jau ir mažai, naudoja karinio susidūrimo su Rusija istoriją savo politinėje retorikoje, teigdami, jog dėl „neapgalvotų prezidento veiksmų“ šalis galutinai prarado dalį savo teritorijos.
Nepaisant to, M. Saakašvilio pozicijos vis dar stiprios. Tai sąlygoja kelios priežastys. Pirmiausia, realūs geri pokyčiai (reformos, radikali kova su korupcija), kurie įvyko po jo atėjimo į valdžią. Antra, pati opozicija nesiūlo nieko kito išskyrus lozungą: „Miša lauk!“, o tai nepanašu į apčiuopiamą politinę programą. Vienas iš Gruzijos opozicijos lyderių Niko Orvelašvilis, duodamas interviu portalui Gruzija Online, pripažino, jog suvienytos opozicijos šalyje iš esmės neegzistuoja – ją ardo asmeninės įvairių opozicinių jėgų lyderių ambicijos.
Tačiau yra ir dar vienas svarbus veiksnys – opozicijos atstovai, pasisakydami apie „Saakašvilio kaltę“ dėl rugpjūčio įvykių, iš esmės kartoja Maskvos skleidžiamus propagandinius teiginius (tai yra tamsioji kovos dėl valdžios pusė). Ir šio veiksnio neįvertinimas gali būti pavojingas. Propagandą galima priskirti prie jau minėtos „minkštosios galios“ priemonių. Gruzija, kaip ir dauguma kitų posovietinių respublikų, puikiausiai žino, kas tai yra. Apie Maskvos strategiją šiuo klausimu kaip tik buvo kalbama praėjusį penktadienį Vilniuje, kai buvo pristatoma tarptautinė studija „Humanitariniai Rusijos užsienio politikos aspektai Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse“ (tyrimo iniciatoriai – Latvijoje veikiantis Rytų Europos politinių studijų centras; partneris Lietuvoje – Geopolitinių studijų centras). Pristatymo metu kalbėjęs Gruzijoje veikiančio Tarptautinio geopolitinių studijų centro vadovas Tengizas Pkhaladze pažymėjo, jog jo gimtoji šalis yra „laboratorija, kurioje Rusija eksperimentuoja“. Pasak jo, visi metodai, kuriuos Maskva išbando Gruzijoje, vėliau yra „eksportuojami“ į kitas posovietines šalis, kurias Rusija nori išlaikyti savo įtakos zonoje.
Kitaip tariant, jeigu šiandien karinis konfliktas tarp Gruzijos ir Rusijos yra pasibaigęs (arba geriau sakyti – vėl užšaldytas), tai informacinės konfrontacijos intensyvumas nė kiek nesumažėjo. Beje, Maskva siekia revanšo už faktinį „informacinio karo“ per praeitų metų karinį konfliktą pralaimėjimą. Verta priminti, jog Tbilisio persvarą informacinėje kovoje lėmė ir ryžtingi M. Saakašvilio veiksmai, jo aktyvus ir betarpiškas bendravimas su žurnalistais. Šiuo atveju galima suprasti Rusijos, kurios lyderiai dažniausiai mėgsta puikuotis atsakymais į iš anksto paruoštus klausimus, apmaudą.
Iš Tbilisio dažnai galima pasimokyti, kaip reikėtų priešintis informacinei agresijai. Ne taip seniai Maskvai teko rimtai sunerimti dėl Gruzijos sprendimo kurti rusakalbį kanalą, kuris būtų skirtas ne tik šalyje gyvenantiems tautinėms mažumoms, bet ir visam Šiaurės Kaukazo regionui. Kol kas apie šį kanalą žinoma nelabai daug, bet teko girdieti jog į jį dirbti jau pakviesti pirmojo Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo našlė Ala Dudajeva ir žinomas rusų žurnalistas, Ekstremalios žurnalistikos centro vadovas Olegas Panfilovas.
Numanoma, kad kanalas, kuris bus kuriamas Visuomeninės Gruzijos televizijos bazėje, gali sulaukti ir daugiau įdomių ir talentingų darbuotojų – netgi iš pačios Rusijos, kur spaudos ir žodžio laisvės situacija yra sudėtingesnė negu Gruzijoje. Tiesa, neverta tikėtis, jog Maskva reaguos į tai ramiai. Jau paminėtas O. Panfilovas iškart sulaukė Kremliui pavaldžios žiniasklaidos kaltinimų, jog jis „parsidavė“ ir dabar dirbs „Gruzijos propagandai“. Susisiekiau su Ekstremalios žurnalistikos centro vadovu ir paklausiau, ką jis mano apie šiuos kaltinimus. O. Panfilovas parašė man, kad tai jį tiesiog prajuokino. „Nežinau, ką turi galvoje tie, kas šiuo atveju rašo apie „propagandą“, tačiau, atrodo, jog posovietinėje erdvėje nėra baisesnės propagandos negu ta, kurią skleidžia Rusija. Nugalėti šį monstrą techniškai neįmanoma – Gruzija neturi nei tiek lėšų, nei pakankamų techninių galimybių. Ji turi tik vieną galimybę – parodyti tą Gruziją, kurią visi mylėjo ir myli. Man atrodo, jog pakanka tik parodyti Gruzijos vykdomų reformų rezultatus, kad rusiška propaganda nejučiomis pasišalintų iš žmonių sąmonės“, pažymėjo O. Panfilovas.
Reziumuojant, galima pasakyti, jog Tbilisis supranta – informacinis saugumas yra ne mažiau svarbus, negu realus karinis saugumas. Tas faktas, jog Gruzija, kuri gana sunkiai išgyvena dabartinę finansinę krizę, vis vien ruošiasi kurti minėtą kanalą, rodo, jog ji yra tiksliai apgalvojusi savo strateginius prioritetus. Galima suprasti ir Rusijos bei jos „propagandinės mašinos“ nerimą. Kremliaus valdoma žiniasklaida yra linkusi vaizduoti Šiaurės Kaukazo regioną kaip daugiau mažiau stabilų, turintį tam tikrų savo problemų, kurios greitu metu bus išspręstos. Galbūt tuo galima įtikinti kitų Rusijos regionų gyventojus, tačiau ne patį Šiaurės Kaukazą. Čia gyvenantys žmonės mato, jog viskas yra žymiai sudėtingiau ir tragiškiau, negu tai vaizduoja federaliniai kanalai. Kitaip sakant, rusų propaganda šiame regione ir taip pralaimi kovą realybei, o televizijos kanalo – atvirai kalbančio apie aktualias problemas – konkurencija gali tapti rimtu išbandymu išpuoselėtos Rusijos propagandos patvarumui.
Viktor Denisenko
