Graikijos premjeras George'as Papandreou penktadienį (balandžio 23 d.) pareiškė, kad šalies vyriausybė pasinaudotų priverstine pagalba, padėsiančia jai išsiversti likusią metų dalį. Jis gana nepatogų prašymą euro zonos valstybėms ir Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) apibūdino kaip „ypatingą būtinybę“.
Palūkanų norma neatidėliotinai pagalbai iš kitų euro zonos narių bus 3,5 procentiniais punktais didesnė nei standartinė „patikima“ norma euro paskoloms. Tikimasi, kad TVF 15 milijardų eurų padarys prieinamais su šiek tiek geresne Graikijai palūkanų norma. 45 milijardų eurų paketas turėtų būti pakankamas finansuoti Graikijos biudžeto deficitą likusią metų dalį, taip pat grąžintų bręstančias šalies skolas. Visgi Graikijai gali prireikti daugiau paramos negu ši, kadangi ji stengiasi sutvarkyti viešuosius šalies finansus.
Anksčiau „The Economist“ teigė, kad Graikijai reikėtų mažiausiai 75 milijardų eurų oficialios paramos ir šie skaičiavimai paremti keliomis prielaidomis. Pirma, Graikijai reikėtų penkerių metų, kad stabilizuotų valstybės skolos santykį su BVP. Antra, šalis galėtų imtis skausmingo išlaidų mažinimo. Privatūs investuotojai vis dar norėtų refinansuoti egzistuojančias skolas, esant 6 proc. palūkanų normai, jei gelbėjimo fondas padengtų naują šalies skolinimąsi. Galų gale ekonomika pradėtų atsigauti 2013 m. Dabartinė prognozė šiek tiek optimistiškesnė. „The Economist“ mano, kad Graikija mažina biudžeto deficitą 4 procentiniais punktais. Taip pat šalies euro zonos partnerių pasiūlyta palūkanų normos vertė yra 5 proc. Taigi, Graikijai teks sumažinti biudžeto deficitą tik 12 procentinių punktų, kad užbaigtų įsiskolinimų naštą, t. y. mažesnė dalis nei ankstesnėje prognozėje. Taigi iki 2014 m. Graikijos skola sudarytų apie 67 milijardus eurų.
Toks „The Economist“ pasiūlytas scenarijus gali būti vertinamas kaip pernelyg pesimistiškas ar, atvirkščiai, optimistiškas.
Graikijos euro zonos partneriai galėtų perversti šalies egzistuojančias skolas ir aprūpinti ją grynaisiais pinigais, kad būtų padengtas biudžeto deficitas. Gelbėjimo priemonės gali ilgainiui plėtotis į beprocenčių paskolų seriją paremti Graikiją ir apsaugoti nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo. Finansinių įsipareigojimų nevykdymas yra visada skausmingas. Daugiau kaip tuzinas kylančių ekonomikų pertvarkė savo skolas be didžiulių nuostolių ir neturėdamos ypatingų nuobaudų, pvz., pašalinimo iš kapitalo rinkų ar pan. Su keliomis išimtimis (ypač Argentina) procesas vyko gana greitai ir vyriausybės ir kreditoriai sugebėjo dirbti išvien. Visgi didžiausia grėsmė pertvarkant skolas yra vyriausybės, kurios bando atidėlioti neišvengiamybę. Taigi, gerokai didesnis pavojus yra patologinis skolininko vykdomas vilkinimas, kai susiduriama su netinkama finansine padėtimi.
„The Economist“ kelia klausimą, ar įsipareigojimų nevykdanti šalis turi atsisakyti euro. Atsakymas – ne. Turbūt natūralu finansinių įsipareigojimų nevykdymą sujungti su valiutos nuvertėjimu, nes jie dažnai įvyksta kartu, tačiau ES narė neturi devalvuoti jokios valiutos. Perėjimas prie euro buvo detaliai suplanuotas ir bendradarbiaujant šalims, o atvirkštinė operacija nebūtų tokia tvarkinga. Šalis, kuri prarado investuotojų pasitikėjimą savo viešųjų finansų srityje, sunkiai atstatytų stiprią monetarinę sistemą. Valstybės narės finansinių įsipareigojimų nevykdymas būtų skaudus smūgis eurui, tačiau tai nereiškia valiutos žlugimo.
Pagal „The Economist“ informaciją parengė Kristina Puleikytė.
