Europos biurokratai vis labiau atsilieka nuo geopolitinės šiuolaikinio pasaulio dinamikos. Kol JAV ir Kinija plečia savo įtakos sferas Ramiojo vandenyno regione, o Rusija bando kurti eurazijinį bloką, Europos Sąjunga faktiškai iškrito iš didelių geopolitinių žaidimų, savo iniciatyva apribodama išorinių savo įtakos ribų plėtrą ir susikoncentruodama į vidinį politinių ir ekonominių įgaliojimų perskirstymą. Ignoruodama Turkijos ir Ukrainos eurointegracinius siekius ir užsienio politikos ambicijas, Europa yra geopolitiškai trumparegiška, nes apriboja savo galimybes vykdyti efektyvesnę politiką Artimuosiuose Rytuose ir posovietinėje erdvėje.
Du praėjusius dešimtmečius Europos Sąjungai pranašavo vaidmens globaliuose pasaulio procesuose augimą, o pastaraisiais metais Briuselis akivaizdžiai prarado geopolitinę iniciatyvą. Net Libijos kampanija tik laikinai leido prabilti apie tariamą ES aktyvumo užsienio politikos srityje padidėjimą. Europos valstybės inicijavo karinius veiksmus prieš M. Gadaffį, bet nesugebėjo surengti karinės operacijos be JAV pagalbos ir pasiekti, kad jungtinės sukilėlių jėgos įvestų tvarką pokario Libijoje. O pirmųjų rinkimų porevoliucinėse šalyse rezultatai parodė Europos vilčių, kad jos demokratijos standartai įsigalės šiame regione, bergždumą. Atitinkamai maksimumas, ko dabar gali tikėtis ES valstybės savo pietų politikoje, yra naftos tiekimo, kurį jos turėjo ir iki „Arabų pavasario“, atnaujinimas.
Tikėtina, kad Europos Sąjunga galėtų pasiekti daug daugiau savo politikoje Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, jeigu čia veiktų glaudžiai bendradarbiaudama su asocijuotąja partnere Turkija. Ši stipriausia regiono valstybė daug metų buvo demokratinių ir ekonominių permainų islamo pasaulyje pavyzdys, taip pat – patikima ES ir JAV sąjungininkė. Todėl Ankara visai pagrįstai galėjo tikėtis paramos savo lyderystės regione ambicijoms.
Tačiau vietoj paramos Ankara gavo iš Prancūzijos politinį antausį įstatymo, kuris įvedė baudžiamąją atsakomybę už armėnų genocido neigimą, pavidalu. Pats genocido fakto (ne)pripažinimas šiuo atveju nėra esminis momentas (jį Prancūzija oficialiai pripažino dar prieš keletą metų). Esmė yra ta, kad dar vienas priminimas apie šį skausmingą tarptautiniam Turkijos įvaizdžiui įvykį tada, kai Ankara varžosi su Teheranu dėl lyderystės regione, jos gali būti suprastas kaip smūgis į nugarą.
Iš pradžių (ne oficialiai, o faktiškai) atsisakydami priimti Turkiją į savo gretas, o dabar ignoruodami jos regiono lyderystės ambicijas, Europos biurokratai patys atstumia Ankarą nuo savęs, o tai reiškia, kad jokios politinės reformos ir ekonominiai laimėjimai neprivers ES pažvelgti į Turkiją ar kitas regiono valstybes kaip į lygiavertes partneres. Taip ne tik prarandamas šioms šalims svarbus stimulas reformuotis pagal europinius standartus, bet ir islamo tautose sukuriamas pagrindas nepasitikėti Europa.
Todėl visai nenuostabu, kad po ilgų svarstymų Turkija priėmė Rusijos pasiūlymą dėl „Pietų srovės“ dujotiekio – pagrindinio ES energetinių projektų regione konkurento.
Analogiška situacija klostosi ir Europos Sąjungos politikoje Ukrainos atžvilgiu. Su ja ligi šiol neparafuota Asociacijos sutartis, kuri buvo derinama daug metų. Akivaizdu, kad nors kalbama, jog dokumentai buvo techniškai neparuošti parafavimui, jokios techninės kliūtys nebūtų galėjusios sutrukdyti parafavimo ceremonijos 2011 m. gruodį vykusiame Ukrainos ir ES suvažiavime, jeigu egzistuotų politinė valia tokiam žingsniui.
Pareiškimai apie Ukrainos demokratijos ir teisminės sistemos problemas irgi negali užmaskuoti tikrųjų sutarties parafavimo stabdymo priežasčių. Juk dabar kalbama ne apie visišką Ukrainos pasiruošimą visavertei narystei Europos Sąjungoje, o tik apie Asociacijos sutartį, kurios vienas iš tikslų kaip tik ir yra tolimesnių reformų stimuliavimas ir ukrainietiškos politinės, ekonominės ir teisinės sistemos priartinimas prie europinių standartų. Europos biurokratų požiūrio į Ukrainos pasiruošimą Asociacijos sutarčiai neobjektyvumu nesunku patikėti, jeigu prisiminsime Europos Sąjungos lojalumą, kai ji pasirašinėjo analogiškas sutartis su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Tada Lenkijoje ir kitose posocialistinėse valstybėse atitinkamos sutartys su ES suvaidino reformų stimulo ir laidininko vaidmenį. Tačiau suteikti tokią pat galimybę Ukrainai Europos Sąjunga atsisako.
Neįtikina ir argumentai apie ES nepasirengimą integruoti Ukrainą į savo gretas ekonominės krizės sąlygomis – juk apie greitą stojimą niekas ir nekalba (svarstoma tik Asociacijos sutartis su miglota visavertės narystės ilguoju laikotarpiu perspektyva). Todėl ir jokios papildomos ekonominės išlaidos iš Europos Sąjungos pusės šiuo metu yra nereikalingos.
Neatlaiko kritikos ir pareiškimai, kad atidėdama Asociacijos sutarties parafavimą Europos Sąjunga nori paraginti Ukrainą elgtis demokratiškiau ir nutraukti teisminį opozicijos lyderių persekiojimą. Jau gana gerai susipažinę su posovietinėmis realijomis Europos valdininkai negali nežinoti, kad kaip tik jų atsisakymas parafuoti sutartį atitolina Ukrainą nuo demokratinių pertvarkymų ir reformų toje pačioje teisminėje sferoje. Todėl užsispyrimas dėl Asociacijos sutarties tik patvirtina, kad realiai ES valdininkus Julijos Tymošenko likimas jaudina tiek pat mažai, kiek juos domino Ukrainos sunkumai 2009 m., kai Europos lyderiai spaudė ekspremjerę pasirašyti su Rusija tuos nenaudingus dujų kontraktus, už kuriuos ji ir buvo nuteista.
Vienu metu viešai prakalbęs apie eurointegracijos prioritetiškumą, Ukrainos prezidentas surizikavo, nes tai galėjo paskatinti santykių su Maskva atšalimą. Turint omenyje jautrų Viktoro Janukovyčiaus elektorato požiūrį į juos, vargu ar jis ryžosi tokiam žingsniui lengvai. O Europos Sąjunga „padėkojo“ už tai tuo, kad paliko Ukrainą vieną prieš Rusiją su neapibrėžta situacija dėl dujų kontraktų bei atkakliais Maskvos siūlymais perduoti jos kontrolėn nacionalinę dujų transportavimo sistemą ir įstoti į Eurazijos sąjungą.
Ignoruodama Turkijos ir Ukrainos eurointegracinius siekius ir jų užsienio politikos ambicijas, ES yra geopolitiškai trumparegė, nes apriboja savo galimybes vykdyti efektyvesnę politiką Artimuosiuose Rytuose ir posovietinėje erdvėje. Glaudesnė partnerystė su Ankara ir Kijevu leistų Europai jaustis saugesnei pietryčių kryptimi, garantuotų jai tiesioginį sąlytį su Kaukazu, suteiktų pasitikėjimo transporto koridorių patikimumu ir energetinio eksporto iš Rusijos bei Azerbaidžano stabilumu ir suartintų ES su Centrinės Azijos valstybėmis (ką jau kalbėti apie tai, kad Turkija ir Ukraina – didžiulės rinkos europietiškai produkcijai ir perspektyvios šalys investicijoms).
Kartu su Turkija Europos Sąjunga galėtų efektyviau skatinti Egipto ir Sirijos demokratizaciją, kovoti su ekstremizmu Artimuosiuose Rytuose, siekti Palestinos ir Izraelio konflikto sureguliavimo ir apskritai prisidėti prie taikaus krikščioniško ir islamiško pasaulių sugyvenimo stiprinimo.
Su asocijuotąja Ukraina ES galėtų efektyviau bendradarbiauti su Baltarusija, Moldova ir Kaukazo šalimis, padėdama šioms valstybėms vykdyti demokratines ir ekonomines reformas (kalbame ne apie „spalvotąsias“ revoliucijas, o apie europinius standartus politinėje, ekonominėje ir socialinėje srityse). Perspektyvoje Ukrainos integracija į ES galėtų vykti kartu su asocijuotų Europos Sąjungos santykių su Rusija ir jos Eurazijos sąjunga (kuri sėkmės atveju taps svarbia grandimi, siejančia šiandieninę Europą su dinamišku Azijos ir Ramiojo vandenyno regionu) nustatymu. Finansinio ekonominio gyvenimo epicentro poslinkis į šį regioną jau niekam nekelia abejonių. Todėl dalyvavimo naujoje pasaulio tvarkoje mechanizmų paieškos klausimas turi tapti Europos Sąjungai prioritetiniu.
Paryžius ir Berlynas kaip bendros europietiškos užsienio politikos formavimo iniciatoriai iki šiol nesugebėjo pasiūlyti ES vientisos ir efektyvios geopolitinės strategijos: Vokietijos užsienio politika tradiciškai tebėra pernelyg savanaudiška, o Prancūzijos – pernelyg iracionali. Turkijos ir Ukrainos integracija šiandien nėra Berlyno, kuriam svarbu suformuoti Europos Sąjungoje sau pavaldžių valstybių branduolį (faktiškai tai yra visų paskutinių „ekonominių“ Vokietijos iniciatyvų ES rėmuose esmė), plano dalis. Turkija ir Ukraina pernelyg didelės ir savarankiškos šalys, kad įtilptų į šiuos centralizuotus vokiškus projektus.
O dėl Prancūzijos, tai ji, pasiekusi, kad JAV daugiau nebeglobotų Europos, liko viena prieš stiprią Vokietiją, nuo kurios tampa vis labiau priklausomos krizinės ES šalys. Kadangi geopolitinės Prancūzijos ambicijos jau pusę amžiaus yra susijusios su Europos Sąjungos likimu, Paryžiui kol kas nelieka nieko kito, tik būti tandeme su Berlynu, laukiant, kol šis supras, kad tariami jo dabartinių centralizuotų iniciatyvų pranašumai vargu ar kompensuos žalą dėl egzistuojančių balansų bendrame Europos name, kurio ekonominė lyderė yra pati Vokietija, pažeidimo.
Savo ruožtu Turkijai ir Ukrainai svarbu neleisti, kad emocijos ir nuoskaudos paveiktų ilgalaikius strateginius jų prioritetus, tarp kurių turi likti integracijos su Europos Sąjunga gilinimas. Tačiau ir prarasti laiką, laukiant geopolitinio ES praregėjimo, neverta: Ankara ir Kijevas jau dabar gali kartu efektyviai bendradarbiauti įvairiose regioninėse iniciatyvose.
Maksimas Khilko, Kijevo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto mokslo darbuotojas, filosofijos mokslų kandidatas, tarptautinių santykių magistras
