Pasak specialisto, Rusijos prezidentui buvo pateikta šokiruojanti naujiena: pernai „Gazprom“ galėjo išgauti 617 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, o surasti pirkėjų pavyko tik 444 mlrd. Likę 173 mlrd. kubinių metrų dujų taip ir liko nepanaudota. Tradicinė Europos rinka pamažu, tačiau aiškiai „džiūsta“ dėl Norvegijos tiekiamų dujų konkurencijos ir suskystintųjų gamtinių dujų importuotojų, o naujieji pirkėjai – Kinijos bendrovės, nemato bendradarbiavime su „Gazprom“ ekonominės prasmės. Lygiai taip pat netenka prasmės ir naujieji „Gazprom“ vystymo projektai – anksčiau paskelbtas Jamalos įsisavinimo projektas ir jūrų pakrančių žvalgyba: kam į juos „išmesti“ pinigus, jeigu net dabartinių apimčių niekam nereikia?
Plačiai reklamuotos „Sibiro galia“ dujotekio statybos į Kiniją realiai taip pat virsta daugiau negu abejotina avantiūra. Oksfordo universiteto ekspertų skaičiavimais, 2020-ais Kinijai reikės importuoti 170 mlrd. kubinių metrų dujų. Jau šiuo metu yra galimybė kasmet importuoti 80 mlrd. kubinių metrų iš Turkmėnijos dujotekio, 12 mlrd. – iš Mianmaro ir 82 mlrd. padengia suskystintųjų dujų eksportuotojai. Šių trijų šaltinių visiškai užtenka padengti Kinijos gamtinių dujų poreikį, o naujiems tiekėjams rinkoje paprasčiausiai nėra vietos. Nebent būtų pasiūlyta mažesnė kaina, o šiuo metu net importuojamų suskystintųjų dujų kaina rinkoje – apie 260 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Teigiama, kad būtent tokią kainą „Gazpromo“ ekonomistai nurodė kaip Jakutijos ir Irkutsko srityse išgaunamų dujų savikainą. Dabartinėmis sąlygomis projektas neatsipirks ir iki 2050-ųjų.
Po jau minėto apsilankymo pas V. Putiną, „Gazprom“ vadovas buvo priverstas pripažinti, kad norint pasirašyti naują kontraktą su kinais dėl būsimos „Altajaus“ trasos, reikės dar „8-9 mėnesių derybų“, tai yra pasiekti susitarimą vasarą, kaip buvo skelbiama anksčiau, nepavyks. Galima spėti, kad nepavyks ir visai, nes Pekinas jau ne vieną sykį atmetė Rusijos pusės siūlymus kurti taip vadinamąjį „vakarų maršrutą“ – tiekti dujas į Kiniją (per sieną su Kazachstanu ir Mongolija), kaip neturinčius ekonominio pagrindo.
Maskvai „Altajaus“ maršrutas turi, jeigu ir ne ekonominę, tai propagandinę prasmę. Jo dujų šaltiniu taptų tos pačios vietovės Vakarų Sibire, kurios dabar didžiąja dalimi užtikrina dujų eksportą į Europą. Valdžios planas toks, kad galimas dujų srauto perjungimas iš Europos į Kiniją taptų Vakarų valstybių spaudimo svertu. Praėjusių metų gegužę V. Putinas (ir ne pirmą sykį) pareiškė, kad naujų Sibiro dujų tiekimo kanalų atradimas leis „esant poreikiui vykdyti tiekimo iš Vakarų į Rytus diversifikavimą“.
Be šių „Altajaus“ problemų, „Gazprom“ susiduria ir su „Sibiro galia“ dujotekio statybų grafiko nesklandumais. Eksperto teigimu, Dujos naujuoju maršrutu Kinijos Liaudies Respubliką pasieks pavėlavusios ir mažesnėmis apimtimis, negu buvo planuota.
Tačiau didžiausia dujų tiekimo į Kiniją problema Rusijai yra patys kinai. „Gazprom“ jiems iškart pasiūlė dalyvauti „Sibiro galia“ projekto finansavime, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo. 2014-ųjų gegužę paskelbta informacija, kad Kinija projektui skirs 20-25 mlrd. dolerių ateities dujų tiekimų sąskaita, pasirodė melas. Maža to, kinų deleguoti asmenys Maskvoje pareiškė, kad pinigų neduos, tačiau gali leisti „Gazprom“ finansuoti dujotekio infrastruktūros statybas Kinijos teritorijoje. Tai reiškia, kad, jeigu Rusijoje ir bus pastatyta dujotekio atkarpa iki sienos, likusius 3 tūkst. kilometrų iki pramoninių Kinijos rajonų teks tiesti iš savo kišenės. Ar ryšis „Gazprom“ statyti dujotekį nuo Jamalo iki Šanchajaus tokiomis sąlygomis?
Daugybę kartų kartoti „Gazpromo“ vadybininkų pažadai organizuoti tokių pačių apimčių eksportą į Kiniją, kaip ir į Europą, neatlaiko kritikos. Pasak jų, „Altajumi“ į Kiniją galima eksportuoti ne 30 mlrd. kubinių metrų per metus, kaip buvo numatyta pradinėje projekto stadijoje, o 100 mlrd. „Sibiro galia“ taip pat, anot jų, turėtų tiekti 62 mlrd. kubinių metrų kasmet. Dar nuo 20 iki 30 mlrd. kubinių metrų turėtų būti tiekiama jau pastatytu dujotekiu Sachalinas-Chabarovskas-Vladivostokas. Viso kinai turėtų gauti apie 190 mlrd. kubinių metrų dujų kasmet vietoje praėjusiais metais į užsienį eksportuotų 126,2 mlrd. kubinių metrų dujų. Tačiau bent jau kol kas eksportas rytų kryptimi yra tik „ant popieriaus“ ir realaus pagrindo neturi, o pasižymi tik reguliariose A. Milerio ataskaitose V. Putinui ir Rusijos žmonėms.