Kiek rimta yra „Gazpromo“ situacija? Jo atstovai ne kartą sakė, kad skalūninių dujų gavybos Amerikoje augimas yra panašus į „Holivudo filmą“. Pavyzdžiui, koncerno vadovas A. Mileris pareiškė: „Skalūninės dujos – gerai suplanuota pasaulinė viešųjų ryšių akcija. Tokių viešųjų ryšių kampanijų daug: globalus atšilimas, biokuras.“ Savo ruožtu aukšto rango „Gazpromo“ vadybininkas S. Komlevas pažymėjo, kad Amerikai vargu ar pavyks organizuoti skalūninių dujų eksportą.
Kita vertus, neseniai buvo pranešta, kad „Gazpromas“, Prancūzijos energetikos kompanija „Total“ ir norvegų kompanija „Statoil“ nusprendė pristabdyti milžiniško Štokmano gamtinių dujų telkinio Barenco jūroje įsavinimą („Statoil“ net grąžino savo akcijas bendroje įmonėje). Tokio sprendimo priežastimi tapo kompanijų nesugebėjimas susitarti dėl ekonominių investicinio plano aspektų (pirmiausia tai mokesčių lengvatų iš Rusijos pusės ir paprastų bei suskystintųjų dujų gamybos santykio klausimai). Tačiau reikšmės taip pat turėjo tai, kad suskystintas Štokmano dujas buvo planuojama eksportuoti į JAV, bet dabar Amerikai jų nebereikia.
O dėl ilgalaikių „Gazpromo“ perspektyvų aiškūs yra du dalykai. Koncernui, kad užsitikrintų daugiau ar mažiau ramų gyvenimą ilgesniam laikui, skubiai reikalingi nauji didelio laidumo magistraliniai dujotiekiai ir ilgamečiai dujų kontraktai.
Šiuo atveju negalima pasakyti, kad „Gazpromo“ padėtis yra beviltiška. Metų pabaigoje planuojama paleisti „Šiaurės srauto“ antrąją liniją, tada bendras dujotiekio laidumas pasieks 55 mlrd. kubinių metrų dujų per metus, o tai yra reikšmingas laimėjimas norint sustiprinti Vokietijos (Europos) priklausomybę nuo rusiškų angliavandenilių resursų. Dabar ruošiamasi realizuoti dujotiekio „Pietų srautas“ projektą (63 mlrd. kubinių metrų dujų per metus): jo statyba turėtų prasidėti iki metų pabaigos ir pasibaigti 2017-aisiais. Šio dujotiekio atsiradimas reikš ne tik Europos „dujinę apsuptį“, bet ir atsisveikinimą su ES proteguojamo dujotiekio „Nabucco“ projektu bei nesukalbamos Ukrainos tranzitinio vaidmens (jos tranzitinės infrastruktūros reikšmės) sumenkinimą.
Kita vertus, nors pagrindinės Europos energetinės kompanijos gerai sutaria su „Gazpromu“ ir dažnai komplikuoja ES pastangas energetinės nepriklausomybės stiprinimo srityje, Europa atkakliai stengiasi diversifikuoti savo energetinį aprūpinimą, ieškodama įvairiausių alternatyvų. Todėl Rusijos dujų milžinui būtina ieškoti ir kitų partnerių. Pirmasis taikinys – Kinija.
Jos ekonomikai reikia labai daug išteklių, ir V. Putinas 2012 m. birželį pareiškė, kad tikisi pradėti prekybą „artimiausiu metu“. Bet viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo. Draugystė yra gerai, bet svarbiausia – kaina. Kaip pažymėjo Rusijos ambasadorius Kinijoje S. Razovas: „Mes aiškiname savo draugams Kinijoje, kad mums, Rusijai, yra svarbus vienodas pelnas. Kitaip tariant, mes esame pasiruošę tiekti dujas į Rytus, taip pat ir į Kiniją, ne pigiau, ne blogesnėmis sąlygomis negu į Vakarų Europą, kur mes tradiciškai, dešimtmečiais šias dujas tiekiame“. Tačiau kinai įvairiais būdais stengiasi numušti kainą. Vienas iš jų – anksčiau minėtos skalūninės dujos.
Kitaip tariant, Pekinas bando spausti „Gazpromą“, leisdamas suprasti, kad šalis turi didžiules skalūninių dujų atsargas (galbūt – didžiausias pasaulyje). Tačiau realijos yra tokios, jog Kinijai jau artimiausiu metu reikės daug dujų, o plataus masto skalūninių dujų gavybos organizavimas šalyje stringa. S. Razovas tvirtai tiki, kad vienaip ar kitaip susitarti pavyks (pavyzdžiui, bus sukurta bendra dujų skirstymo įmonė, kurioje „Gazpromui“ atiteks 49 proc. akcijų, už kurias jis sutiks sumažinti eksporto kainą). Jeigu taip, rusų koncernas galės lengviau atsikvėpti ateities iššūkių akivaizdoje.
Lygiagrečiai „Gazpromas“ svarsto suskystintųjų dujų tiekimo Indijai galimybes. Kaip 2012 m. gegužę pareiškė „Gazpromeksport“ vadovas A. Medvedevas: „Mes matome didžiulį šios šalies potencialą dujų suvartojimo srityje. Mes žiūrime į Indiją kaip į labai svarbią rinką savo suskystintosioms dujoms iš perspektyvių projektų. Pažymėtina, kad geografinė Indijos padėtis leidžia tiekti dujas tiek iš mūsų Tolimųjų Rytų projektų, tiek, pavyzdžiui, iš Štokmano.“
Apskritai suskystintųjų dujų tema „Gazpromo“ versle tampa vis populiaresnė, tai irgi turėtų padėti išsaugoti koncerno laivą ant bangos artėjančios konkurencinės audros metu. Jau veikia suskystintųjų dujų gamykla Sachaline, jos pajėgumą planuojama didinti. 2016 m. siekiama pradėti skystinti dujas Jamale. Nereikėtų pamiršti ir Štokmano.
Pagaliau, pamažu kyla vidinė dujų kaina Rusijoje. Žinoma, šis procesas priklauso nuo bendros šalies ekonominės raidos: bijodama socialinių protestų, valdžia neišdrįs gerokai pakelti kainos vien dėl „Gazpromo“ interesų. Tačiau jeigu Rusijos ekonominis vystymasis vyks sėkmingai – augs pramonė (suprask: dujų paklausa) ir gyventojų pajamos, – „Gazpromas“ gaus rimtą (turint omenyje dabartinį labai žemą vidaus kainos lygį) papildomą rezervą investicijoms į „šviesią ateitį“.
Apibendrinant galima pasakyti, kad vidutinėje perspektyvoje Rusijos dujų milžinas turėtų susidurti su aštresne konkurencija pasaulinėje dujų rinkoje. Dėl to „Gazpromas“ tikrai nebankrutuos, bet jam skubiai reikia užbaigti „Pietų srautą“ (įtvirtinti pozicijas Europoje), susitarti su energetiškai nepasotinama Kinija ir aktyviau plėtoti suskystintųjų dujų pajėgumus, kad susikurtų tvirtą pagrindą galimai kovai su „skalūninių dujų revoliucija“.
