Nuo 1954-ųjų, kai pasaulis išgirdo apie trimis raidėmis – KGB – užkoduotą Sovietų Sąjungos specialiąją tarnybą, jos šnipai su tikromis arba net ir išgalvotomis pasiklausymo įrangos platinimo ir jų bendrininkų istorijomis tapo neišsemiamu šaltiniu įvairių knygų, filmų ir net komiksų kūrėjams. Susidomėjimas šnipų gyvenimu tęsiasi iki šiol – 2011 metais JAV televizijos kanalas FX pristatė naują serialą apie KGB šnipų gyvenimą Vašingtone 1980–1990 metais.
„Foreign Policy“ kalbintas JAV specialiosios žvalgybos tarnybos (angl. CIA, liet. CŽV) buvęs pareigūnas Miltonas Beardenas prisiminė buvusį kolegą Leonidą Šebaršiną, kuris nusižudė šių metų kovą ir buvo rastas savo apartamentuose Maskvoje. L. Šebaršinas vadovavo KGB užsienio žvalgybos padaliniui ir iki pat savo gyvenimo pabaigos išliko ištikimas savo buvusiai darbovietei, šventai tikėdamas „sovietine pasaka“. Tačiau, kaip rašo „Foreign Policy“, tą galima pasakyti toli gražu ne apie visus buvusius KGB agentus. Kai kurių iš jų gyvenimas po kelerių tarnybos metų pasisuko visai kita linkme, kai kurie iš jų tarnybą paliko ir emigravo į Didžiąją Britaniją ar net JAV, dalis išleido savo prisiminimus apie buvusią tarnybą.
VLADIMIRAS PUTINAS
V. Putinas (nuotr. SCANPIX)
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas KGB ištarnavo 15 metų ir tik vėliau nusprendė pasukti į politiką ir užimti aukščiausią šalies postą. Po teisės studijų Leningrado valstybiniame universitete V. Putinas prisijungė prie KGB ir šnipinėjo pabėgėlius Sankt Peterburge. Aštuntajame dešimtmetyje jis persikėlė į žvalgybos padalinį Rytų Vokietijoje, kur jo tiesioginis darbas buvo identifikuoti rytų vokiečių profesorius, žurnalistus, kitų sričių kvalifikuotus darbininkus, turinčius galimybę keliauti po Vakarų Europą ir JAV, ir tuomet užverbuoti juos tose šalyse vogti žvalgybinę informaciją ir technologiją.
V. Putino karjera KGB buvo ne itin sėkminga. Net po 15 tarnybos metų Putinas gavo tik leitenanto laipsnį ir niekada nepakilo aukščiau. Retuose savo komentaruose žiniasklaidai apie šį savo gyvenimo periodą, dabartinis Rusijos prezidentas yra užsiminęs, kad niekada nesiekė būti paaukštintas, nes nenorėjo kartu su senais savo tėvais ir dviem mažamečiais vaikais persikelti gyventi į Maskvą.
Iš Rytų Vokietijos V. Putinas atgal į Rusiją sugrįžo aštunto dešimtmečio pabaigoje ir metus dirbo universitete asistentu, nors šis darbas greičiau buvo tik priedanga toliau slaptai dirbti KGB. Jo tarnybos žvalgyboje pabaiga atėjo tuomet, kai Putinas buvo pakviestas tapti Sankt Peterburgo mero patarėju, tačiau vėlgi šis jo karjeros posūkis buvo blankokas.
1998 metais Putinas gana greitai ir netikėtai tapo Rusijos Federacinės saugumo tarnybos (FSB) direktoriumi, o po to Rusijos saugumo tarnybos vadu. Kitais metais Borisas Jelcinas pasirinko Putiną tapti Rusijos ministru pirmininku. Nuo to laiko mažai yra nežinančių tolimesnių Putino karjeros vingių, kaip pradėjęs nuo KGB tarnybos Putinas galų gale tapo įtakingiausiu žmogumi visoje Rusijoje.
Kritikai pastebi, kad Putinas, tiek būdamas ministru pirmininku, tiek tapęs prezidentu, vadovaujasi KGB taktika tvirtai kontroliuoti opoziciją (dar šį mėnesį Rusijos milicija pakartotinai sulaikė, sumušė ir ištardė rusų aktyvistus, pasisakančius prieš Putino valdymą). Kaip vienas rusų rašytojas yra pasakęs JAV laikraščiui „Washington Post“ 2000 metais „Putinas yra tipiškas KGB šnipas. Jeigu lauke sninga, jis ramiu tonu jums pasakys, kad lauke šviečia saulė“.
ALEKSANDRAS LITVINENKO
A. Litvinenko (nuotr. Wikipedia)
A. Litvinenko prie KGB prisijungė 1988 metais ir dirbo šnipu iki pat Sovietų Sąjungos griūties. Po to jis prisijungė prie FSB, kuri kovojo prieš terorizmą ir organizuotą nusikalstamumą Čečėnijoje. Situacija pakrypo kita linkme 1998 metais, kuomet A. Litvinenko viešai apkaltino FSB vadovą užsakius Boriso Berezovskio, kuris buvo vienas įtakingiausių rusų oligarchų, žmogžudystę. Netrukus po tokių kaltinimų Litvinenko buvo įkalintas už tai, kad „viršijo savo pareigų įgaliojimus“. Po kelių kaltinimų ir išteisinimų, Litvinenko pabėgo į Londoną, slėpdamasis nuo trečios iškeltos jam bylos, kuri buvo nagrinėjama jam nedalyvaujant.
A. Livinenko, slapstydamasis Londone, išleido dvi knygas „Blowing Up Russia: The Secret Plot to Bring Back KGB Terror“ ir „Lubyanka Criminal Group“, kuriose kaltina FSB nesibaigiančiais nusikaltimais prieš Rusijos žmones. Antrojoje knygoje A. Litvinenko BSB kaltina prisidėjus apmokant „Al-Qaeda“ kovotojus ir dalyvaujant įvykdant Rugsėjo 11-osios išpuolius.
2006 metais A. Litvinenko, eidamas 43 metus, mirė nuo „paslaptingos ligos“. Tyrimai po mirties parodė, kad vyras buvo nunuodytas radioktyviu izotopu. Ši diagnozė ironiška, atsižvelgiant į tai, kad 2004 metais A. Livinenko duodamas interviu „New York Times“, įtarė FSB prisidėjus prie Ukrainos kandidato į prezidentus Viktoro Juščenko apnuodijimo.
BORISAS KARPIŠKOVAS
B. Karpiškovas, dar vienas buvęs KGB agentas, šiuo metu gyvena Londone ir nors jau yra ganėtinai seniai atsistatydinęs, vis dar užsiima žemo rango žvalgyba.
Latvijoje gimęs vyras į KGB akiratį pateko 1984 metais. Tuo metu jis dirbo mechanikos inžinieriumi erdvėlaivių dalių gamykloje. KGB jį išsiuntė į Baltarusiją, Minsko akademiją, kur jis buvo apmokytas žudymo meno. Taip jis apibūdino savo apmokymus viename iš interviu, kurį davė dienraščiui „The Guardian“ 2012 metų sausį.
B. Karpiškovas dirbo Latvijoje antrajame direktoriate, kuris buvo laikomas elitiniu koviniu KGB žvalgybos padaliniu.
Žlugus Sovietų Sąjungai, B. Karpiškovas liko gyventi nepriklausomybę atgavusioje Latvijoje, kuri buvo priešiška Kremliui. Jis gana greitai prisijungė prie šalies žvalgybos agentūrų vis dar tebedirbamas Rusijai. Būdamas dvigubu agentu, Karpiškovas vykdė dezinformacijos operacijas prieš CŽV. Vieną kartą jam teko įsilaužti į Didžiosios Britanijos ambasadą Rygoje tam, kad galėtų ten įtaisyti pasiklausymo įrangą.
1995 metais Karpiškovas nebeslėpė nusivylimo korumpuota FSB ir apkaltino ją nemokant jam atlygio. Kai Latvijos žvalgybos agentūra išsiaiškino, kad Karpiškovas slapta dirba FSB, vyras spruko į Rusiją. Ją paliko devinto dešimtmečio pabaigoje su padirbtu pasu pabėgęs į Britaniją ir niekada nebegrįžo atgal.
Šiuo metu, kaip rašo „Guardian“ žurnalistas Luke Hardingas, Karpiškovas užsiima „rašymu, stebi įvykius Rusijoje, karts nuo karto išvyksta į paslaptingas keliones, kurių tikslą atsisako atskleisti“. Kartais, kaip teigia pats Karpiškovas, jis netoli savo namų aptinka pasiklausymo įrangos su Rusijos skiriamaisiais ženklais ir netgi kartais sulaukia grasinimų nužudyti. Jis nerimauja ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo žmonos bei vaikų, kurie jau yra suaugę, saugumo.
OLEGAS LYALINAS
Lyalinas labiausiai pasižymėjo tuo, kad jam pavyko Britanijos Saugumo tarnybai atskleisti 105 sovietų pareigūnus, šnipinėjusius Didžiojoje Britanijoje ir juos deportuoti.
Mažai yra žinoma apie Lyalino gyvenimą prieš jam atvykstant į Britaniją šešto dešimtmečio pabaigoje apsimetus sovietų prekybos delegacijos pareigūnu.
MI5 žvalgybos agentūra ėmė Lyaliną samdyti savo agentu 1971 metais, kai išaiškino jį turint romaną su agentūros sekretore Irina Teplyakova. Ši paslaptis galėjo jam brangiai kainuoti, jei apie tai būtų sužinojusi sovietų valdžia. Po kelių mėnesių nuo to įvykio Lyalinas buvo sulaikytas už girtumą prie vairo. Kai policininkai jį įsisodino į savo automobilį, Lyalinas suriko esantis KBG agentas, todėl jo mušti policininkai negali.
Lyalinas greitai sumąstė pasiūlyti KGB informacijos nutekinimą mainais už jo ir jo mylimosios Teplyakovos apsaugą. Tokiu būdu jis tapo pirmuoju KBG šnipu, nutekinančiu jos informaciją nuo Antrojo pasaulinio karo. Lyalinas pasižymėjo masiniais sovietų diplomatų ir prekybos pareigūnų išsiuntimais iš šalies, kuriuos „Guardian“ pavadino „ vienu didžiausiu vieno asmens atliekamų veiksmų prieš Maskvą, netgi įskaitant bet kurią kitą Vakarų valstybę“.
Nors Lyalinas ir Teplyakova susituokė ir pakeitė savo tapatybes, jų ryšys ilgai netruko. 1995 metais Lyalinas, sulaukęs 57 metų, mirė po sunkios kovos su liga. Panašu, kad niekas iki šiol nežino, kokia liga jis sirgo ir kur gyveno, kai mirė. Pasak „New York Times“ rašomų nekrologų, Lyalinas mirė „neatskleistoje vietoje Šiaurės Anglijoje“.
VASILYJUS MITROCHINAS
V. Mitrochinas buvo KGB karjeros agentas, kurio pagrindinė užduotis buvo – slapta išgabenti dokumentus iš KGB archyvų. Ši jo darbo funkcija vėliau tapo pagrindiniu objektu, bendradarbiaujant su britų istoriku Christopheriu Andrew 1999 metais išleidžiant knygą „The Sword and the Shield".
Mitrochinas prisijungė prie KGB 1948 metais ir apibūdino save kaip „uolų agentą“ tol, kol 1954 metais buvo perkeltas į KGB archyvus. Tuo metu jis išgirdo sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo slaptą kalbą Komunistų partijos kongrese, pasmerkiant Josifą Staliną ir tapo itin kritišku KGB atžvilgiu. 12 metų jis slapta „vogė“ KGB dokumentus, pergabenant namo slėpdamas juos savo batuose. Grįžęs namo, jis pats savo rankomis padarydavo kiekvieną jų kopiją. Nukopijuotus dokumentus Mitrochinas paslėpė pieno pakuose ir užkasė sode po namo grindinėmis lentomis apie tai neprasitaręs net žmonai.
1992 metais, po to kai žlugo Sovietų Sąjunga ir praėjo aštuoneri metai nuo Mitrochino pasitraukimo iš KGB, archyvistas susisiekė su CŽV pareigūnais Latvijoje ir papasakojo jiems apie archyvus, kuriuos jis sukaupė, prašydamas juos surasti. Jo prašymas buvo atmestas. Tada Mitrochinas kreipėsi į MI6 agentus, kurie jį pasikvietė į Britaniją, o patys pasiuntė agentus į Rusiją iškasti slepiamus archyvus. Iškasta medžiaga šešiuose lagaminuose buvo pargabenta atgal į Didžiąją Britaniją. Britanija suteikė Mitrochinui ir jo žmonai policijos apsaugą ir pakeitė jų vardus.
FTB vėliau šį Mitrochino indėlį apibūdino kaip „ vieną labiausiai išbaigtų ir išsamių žvalgybos darbų, gautų iš bet kokio šaltinio“. Paklaustas, kodėl jis nusprendė padaryti KGB archyvuose kauptų dokumentų kopijas, buvęs agentas BBC sakė: Norėjau parodyti milžiniškas šios blogio mašinos pastangas, paminant sąžinės ir moralinių principų pamatus. Aš tai suvokiau kaip Rusijos piliečio pareigą“.
2000 metais Mitrochinas mirė nuo plaučių uždegimo. Jam buvo 81-eri.
ALDRICHAS AMESAS
Amerikiečiams Amesas tikriausiai yra vienas liūdniausiai pagarsėjusių KGB šnipų dėl to, kad jis dirbo CŽV devynerius metus tol, kol buvo sučiuptas, teisiamas ir nuteistas už išdavystę.
Amesas buvo CŽV pareigūno, dirbusio Birmoje iki pat penkto dešimtmečio, sūnus. Tėvas padrąsino sūnų mokytis žvalgybos agento darbo. 1962 metais jis buvo priimtas į CŽV tarnybą. Amesui šnipo darbas ir paskirtos užduotys taip nesisekė, kad vyras pradėjo gerti ir puolė į depresiją, teigdamas, kad jis buvo nuviltas to, ką pamatė esant tikra JAV užsienio politika.
Kai 1983 metais Amesas buvo paaukštintas kontražvalgybinio padalinio vadovu sovietų operacijoms atlikti, jis aptiko CŽV darbuotojų, dirbančių Rusijoje, dokumentus.
Tuo metu vyras skendėjo skolose, skyrėsi su žmona, todėl jam mirtinai reikėjo 50 tūkst. dolerių. Jis prisiminė, kad būtent tokią sumą siūlo KGB CŽV agentams, kad dirbtų jiems.
1985 metais Amesas išdavė tris dvigubų agentų pavardes KGB agentams. Už tai jis gavo 50 tūks. dolerių. Po kelių savaičių jis KGB informavo apie daugelį kitų JAV šnipų, dirbančių Sovietų Sąjungoje, įskaitant vieną savo geriausių draugų Sergejų Fodorenko. Skaičiuojama, kad tokiu būdu jis KGB atskleidė 25 CŽV agentų tapatybes, 10 iš jų buvo įvykdyta mirties bausmė. Amesas tapo vienu geriausiai apmokamų šnipų, uždirbęs maždaug 4 mln. dolerių už tai, kad įskundė savo kolegas.
Galiausiai 1994 metais Amesas buvo suimtas FTB. Remiantis šnipinėjo įstatymu, jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Šiuo metu jis kali sustiprintos apsaugos kalėjime Pensilvanijoje.
OLEGAS KALUGINAS
Po Leningrado universiteto baigimo 1951 metais Kaluginas nusprendė įstoti į KGB. Jis buvo apmokytas ir gavęs Fulbright stipendiją išsiųstas į Jungtines Valstijas mokytis žurnalistikos Kolumbijos universitete. Vėliau, baigęs studijas, jis dirbo „New York Times“ žurnalistu ir tuo pačiu metu šnipinėjo sovietams. 1974 metais jis persikėlė į sovietų ambasadą Vašingtone ir tapo jauniausiu KGB generolu.
Reikalai pasisuko kita linkme po to, kai vienas KGB vadų Vladimiras Kriučkovas apkaltino Kaluginą pasamdžius žmogų, kuris vėliau paaiškėjo esantis Amerikos šnipas. Kaluginas buvo sugrąžintas į Rusiją ir kaltinamas nelojalumu. Augant abipusiam nepasitenkinimui, Kaluginui pradėjus kaltinti KGB korupcija, jis 1990 metais iš KGB tarnybos atleistas.
Po to dar metus Kaluginas kovojo prieš Kriučkovą ir persikėlė gyventi į JAV. Jis buvo pakviestas dėstyti katalikiškame universitete Amerikoje, parašė savo šnipinėjimų prisiminimų knygą ir prisidėjo kuriant kompiuterinį žaidimą, kuriame žaidėjas yra CŽV agentas, o jo užduotis yra sutrukdyti priešams pavogti branduolinį ginklą ir nužudyti JAV prezidentą.
Šiuo metu Kaluginas dėsto kontražvalgybos ir saugumo studijų centre ir yra valdybos narys tarptautiniame šnipinėjimo muziejuje Vašingtone.
