Priešingai įsigalėjusiai nuomonei, mirtis nuo žudiko rankos gresia ne tik mafijos bosams ir į skolas įklimpusiems verslininkams, bet ir niekuo neišsiskiriantiems, paprasčiausiems piliečiams, atsidūrusiems netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Žūti galima nuo atsitiktinės kulkos, kurią paleido plėšikas, smūgio į galvą tamsioje tarpuvartėje, kažkieno peilio netikėtai kilusiose muštynėse ir daugelio kitų panašių priežasčių. Tačiau vienas pavojus yra išskirtinis. Grėsmė tapti ginkluoto psichopato, nusprendusio suvesti sąskaitas su žmonija, auka pastaruoju metu tampa vis realesnė, kadangi incidentai, susiję su šaudymu į nekaltus žmones, kartojasi pernelyg jau dažnai.
Pirma dalį skaitykite čia: Garsiausių žudikų istorijos: paranojikai, psichopatai, nevykėliai...(I)
Antrą dalį skaitykite čia: Garsiausių žudikų istorijos: paranojikai, psichopatai, nevykėliai...(II)
1983 metų rugpjūčio 19 dieną Pietų Karolinos valstijos Džonstono (Johnston) mieste iš darbo atleistas paštininkas Peri Smitas (Perry Smith) grįžo į buvusią darbovietę ir atidengė ugnį į vakarykščius kolegas. Pašto viršininkas žuvo, du darbuotojai buvo sužeisti. 1985 metų kovo 6 dieną Stivenas Braunli (Steven Brownlee) , ištarnavęs Pašto tarnyboje 12 metų, atidengė ugnį Atlantos pašto skyriuje ir nužudė savo viršininką bei sužeidė du kolegas. Po metų istorija pasikartojo, tik ji buvo dar didesnio masto. 1986 metų rugpjūčio 20 dieną Edmonde (Oklahomos valstija) 45 metų paštininkas Patrikas Šerilas (Patrick Sherrill) surengė tikras skerdynes. P. Šerilas buvo prastas paštininkas, ir jam nuolat buvo skiriamos nuobaudos už tai, kad amžinai sumaišydavo adresus ir visada vėluodavo. Jį jau ketino atleisti, bet nespėjo. P. Šerilas atėjo į darbą, ginkluotas trimis pistoletais, nužudė keturiolika žmonių, dar šešis sužeidė, o po to nusišovė. Nuo to laiko amerikietiška anglų kalba praturtėjo žodeliu "apsipaštinti" (to go postal), tai yra, iš pykčio netekti proto ir eiti viską naikinti savo kelyje.
Dirbti JAV pašte iš tiesų tapo pavojinga dėl ten susibūrusių žemai save vertinančių vidutinybių, nepatenkintų mažu atlyginimu ir griežta disciplina, neturinčių perspektyvų ir nesugebančių ką nors pakeisti savo gyvenime. Užtenka pasakyti, kad nuo 1983 iki 2006 metų įvyko 11 incidentų, kai pašte buvo šaudoma. Jų metu žuvo 35 žmonės.
XX amžiaus pabaigoje ginklų vis dažniau ėmė griebtis tie, iš kurių to mažiausiai buvo tikimasi - moksleiviai ir studentai. 1998 metų kovo 24 dieną Arkanzaso valstijoje 14-metis Mitčelas Džonsonas (Mitchell Johnson) ir 12-metis Endriu Goldenas (Andrew Golden) mokykloje pradėjo šaudyti. Berniukai įjungė gaisrinę signalizaciją, o kai mokiniai ir mokytojai ėmė bėgti iš pastato, atidengė į juos ugnį iš pusiau automatinių šautuvų ir pistoletų. Žuvo keturi vaikai ir viena mokytoja. Žudikai sėdo į kalėjimą iki pilnametystės, tačiau Džonsonui ir to pasirodė per maža. 2007 metais jis įkliuvo už nelegalų ginklo ir marichuanos laikymą, o netrukus buvo sulaikytas dar ir už vagystę. Už visus padarytus nusiklatimus teismas jam skyrė 22 metus kalėjimo.
Nepraėjo nė mėnuo nuo tragedijos Arkanzase, kai 15-metis Kiplendas Kinkelis (Kipland Kinkel) iš Oregono nušovė tėvus, o po to apsilankė mokykloje, kur nužudė 2 ir sužeidė 24 žmones. K. Kinkelis buvo nuteistas kalėti 111metų. Bet tikras košmaras atsitiko po metų, kada 18-metis Erikas Haris (Eric Harris) ir 17-metis Dilanas Kleboldas (Dylan Klebold) surengė skerdynes Kolambaino (Columbine) miestelio (Kolorado valstija) mokykloje. Piktadariai ilgai tam rengėsi, iš anksto pasirūpino ginklų, šaudmenų ir bombų, o internete rašė apie tai, kaip atkeršys nekenčiamai visuomenei. 1999 metų balandžio 20 dieną 13 žmonių buvo nužudyta, dar 21 sužeistas. Žudikai nusižudė.
Tragedija, kurią lėmė klaidos
Padažnėję masinių susidorojimų atvejai ir ypač kruvini išpuoliai mokyklose suneramino ir papiktino visuomenę. Visi suprato, kad reikia kažką daryti, bet niekas nežinojo, ką būtent. Liberalai Jungtinėse Valstijose ir Europoje po kiekvienos tragedijos reikalavo apriboti prekybą ginklais, o konservatoriai - pašalinti iš ekranų smurtą ir kitus amoralius dalykus, tačiau nebuvo uždrausta nei viena, nei kita.
Ir vis dėlto, apribojimai asmeninio ginklo laikymui kaskart vis griežtėjo. 1997 metais Didžiosios Britanijos vyriausybė buvo priversta reaguoti į visuomenės pasipiktinimo bangą, kilusią po tragedijos Danbleino (Dunblane) miesto (Škotija) mokykloje. 1996 metais 43 metų Tomas Hamiltonas (Thomas Hamilton) ėmė šaudyti mokyklos sporto salėje, nužudydamas 16 penkiolikmečių ir vieną mokytoją, o vėliau nusišovė. Anksčiau T. Hamiltonas buvo demaskuotas kaip pedofilas, ir dabar jis nusprendė atkeršyti vaikams už patirtą gėdą. Po šių žudynių Anglijoje, Škotijoje ir Velse buvo uždrausta laikyti pistoletus su dėtuvėmis, tačiau revolverių šis draudimas nelietė.
Jungtinėse Amerikos Valstijose po mokyklose įvykdytų žmogžudysčių serijos į darbą įsitraukė psichologai. 1998 metais po Kinkelio žmogžudysčių Amerikos psichologų asociacija sudarė sąrašą, į kurį įtraukė 22 požymius, rodančius, kad paauglys yra linkęs žudyti. Tačiau į sąrašą pateko požymiai, kurie būdingi kiekvienam paaugliui: jausmas, kad esi paliktas likimo valiai, agresijos priepuoliai, domėjimasis koviniais filmais, kur liejasi kraujas, ir pan. Kita vertus, buvo ne taip ir svarbu, kas paminėta tame sąraše, juk į psichologų perspėjimus vis tiek paprastai niekas nereaguodavo. 2007 metais niekas nesutrukdė studentui Cho Seung Hue nužudyti 32 žmones Virdžinijos technologijos institute, nors daugelį metų jį stebėjo psichologai ryšium su jo polinkiu į agresiją ir įtarimais, kad vaikinas gali sirgti šizofrenija.
Vokietijoje pamėginta išspręsti problemą pedagoginiu metodu: atpratinti gyventojus nuo pačios minties apie smurtą. 2009 metų kovo 11 dieną Vinendene (Winnenden) 17-metis Timas Krečmeris (Tim Kretschmer) pašaudė mokykloje, užgrobė automobilį kartu su vairuotoju, nusigavo iki "Volkswagen" automobilių salono ir toliau tęsė žudynes. Į nelaisvėn paimto vairuotojo klausimą, kodėl jis taip elgiasi, Krečmeris atsakė: "Dėl bajerio, juk tai smagu". Krečmerį apsupo policija, ir jis nusišovė, o Vokietijos politikai nusprendė užsiimti papročių pagerinimu. Buvo iškelta idėja uždrausti dažasvydį ir šratasvydį, kadangi kai kurių Bundestago deputatų nuomone šie žaidimai pratina prie smurto. Kita vertus, Krečmerio piktadarystė kaip tik parodė, kad žaidimų uždraudimas neduoda jokios naudos. Dalykas tas, kad Vokietijoje jau seniai buvo uždrausta nemažai kompiuterinių žaidimų, kur buvo galima į ką nors šauti. Buvo uždraustas net "Doom II", kuriame priešai į žmones visiškai nebuvo panašūs. Bet jokia žaidimų cenzūra nepadėjo sustabdyti Krečmerio. Galų gale blaivus protas nugalėjo, ir dažasvydis su šratasvydžiu nebuvo uždrausti.
Mėginimai sustabdyti žudikus labai dažnai baigdavosi pralaimėjimu, netgi tada, kada, rodos, buvo visi šansai nugalėti. 1987 metais , kada britas Maiklas Rajanas (Michael Ryan) ėmė žudyti Hangerfodo gyventojus, aplinkybės susiklostė taip, kad sustabdyti jo paprasčiausiai nebuvo kam. Vietos policijos skyrius buvo remontuojamas, ir telefono ryšio su policininkais praktiškai nebuvo. Greito reagavimo grupė, kuri turėjo etatinius ginklus, tą dieną buvo pratybose už 40 mylių nuo įvykių vietos ir fiziškai negalėjo laiku atvykti. Suteikti pagalbą, panaudojus malūnsparnį, irgi buvo neįmanoma, kadangi vienintelis apskrityje policijos malūnsparnis buvo remontuojamas. Prisiskambinti gelbėjimo tarnybai numeriu 999 taip pat buvo neįmanoma dėl skambučių lavinos. Rezultatas buvo tas, kad Rajanas nužudė 17 žmonių, sužeidė 15 ir nusišovė.
Panašūs įvykiai atsitiko 2011metų liepos 22 dieną, kai Anders Breivikas (Anders Breivik) atvyko į Utojos salą. Tuojau po to, kai buvo pradėta šaudyti, į policiją ėjo pranešimai apie keistus pokštelėjimus saloje, bet policininkai atsisakydavo reaguoti į signalus, kadangi visos pajėgos buvo tuo metu sutelktos Osle, kur tas pats A. Breivikas prieš tai surengė sprogdinimus. Po to, kai valdžia ėmė suprasti, kad situacija saloje labai rimta, pasirodė, kad specialiosios paskirties grupę nėra kaip išlaipinti saloje. Vienintelio laisvo malūnsparnio pilotai atostogavo, o kreiptis į kariškius niekam nešovė į galvą. Specialiosios paskirties grupė pasinaudojo policijos pripučiama motorine valtimi, kuri dėl perkrovimo įstrigo ežero viduryje, užgęsus varikliui. Grupės nariams teko išsikviesti civilinį katerį ir jo laukti. O tuo metu Breivikas toliau vaikščiojo po salą ir žudė vaikus. Teroristas pats paskambino į policiją ir pasisiūlė pasiduoti, bet jam teko laukti ištisą valandą. Nuobodžiauti jis nenorėjo, todėl tęsė savo užsiėmimą. Vėliau paaiškėjo, kad žudikas nė nebandė slėpti savo ekstremistinių pažiūrų: netrukdomai pirko trąšų, iš kurių galima pasigaminti bombų, ir keletą kartų mėgino nelegaliai nusipirkti šaunamą ginklą įvairiose Europos šalyse. Galų gale, jis nusipirko ginklą Norvegijoje ir dar visiškai legaliai. Apskritai, jeigu policija būtų gerai atlikusi savo darbą, aukų galėjo būti žymiai mažiau. Iš viso Breivikas nužudė 77 žmones ir 319 sužeidė.
Šiuolaikiniai masiniai žudikai dažnai labai skiriasi nuo savo pirmtakų. Jeigu anksčiau beveik visi tokios rūšies nusikaltėliai sirgo sunkiomis psichikos ligomis, tai šiandien juos greičiau charakterizuoja visiška panieka kito žmogaus gyvybei ir ypatingas savęs įsimylėjimas. Štai, Breivikas, kaip žinoma, buvo pripažintas pakaltinamu ir nuteistas 21 metus kalėjimo.
Atrodo, noras pareikšti apie save tokiu kruvinu būdu užvaldė net autistus, kurie anksčiau buvo laikomi pačiais taikiausiais iš psichinių ligonių tarpo. Kaip žinoma, 20-metis amerikietis Adamas Lenza, kuris nužudė 27 žmones, įskaitant savo motiną, o vėliau nusišovė, sirgo autizmu (patologiniu žmogaus uždarumu). Taip pat, žudynių išvakarėse Lenza pareiškė internete, kad rengiasi nusižudyti, ir ragino pažįstamus laukti naujienų apie jį iš visų šalies kanalų.
Per pastarąjį šimtmetį masinės žudynės iš vienišių paranojikų darbų virto paplitusiu visuomeniniu reiškiniu. Žmonės, nepatenkinti darbu, kaimynais, tėvais ir savimi, vis dažniau siekia palikti šį pasaulį, pasiėmę su savimi kaip galima daugiau aplinkinių. Būtent todėl Baideno komisijos siūlomos priemonės, greičiausiai, neduos norimo rezultato. JAV viceprezidentas ir jo komanda siūlo įvesti visuotinį ginklų pirkėjų tikrinimą, sugriežtinti reikalavimus, keliamus jų psichinei sveikatai, ir griežtai bausti už ginklo perdavimą nepilnamečiams. Tačiau vargu ar tai sustabdys psichopatus su be galo išpūstu ego, juk apriboti prekybą trąšomis negali nė viena valstybė.
