Daugelis europiečių, išgirdę apie galvos apdangalus, juos automatiškai sieja su moterų priespauda arba religiniais fanatikais. Tačiau kai kurioms turkėms modernusis galvos apdangalas turbanas yra ne kas kita, o jų laisvės išraiška. Kodėl?
Trumpa istorinė retrospektyva
Modernios Turkijos istorija paprastai pradedama skaičiuoti nuo 1923 metų, kai žlugus Osmanų imperijai, tautos didvyriu laikytas ir iki šiol tebelaikomas generolas Mustafa Kemalis (Atatiurkas) įkūrė sekuliariąją Turkijos respubliką.
Naujoji valstybė išsiskyrė savo demokratinėmis vertybėmis, modernia politine sistema ir Islamo šalims nebūdingu požiūriu į moterų padėtį viesuomenėje. Atatiurkas atskyrė Islamą nuo valstybės valdymo ir tokiu būdu paskatino didžiulius socialinius pokyčius. Moterims buvo sudarytos sąlygos gauti išsilavinimą, dirbti ir netgi siekti tam tikrų karjeros aukštumų. Kiek vėliau buvo priimtas naujas civilinis kodeksas, užtikrinęs lygias su vyrais moterų teises santuokos, skyrybų, turto paveldėjimo ir rūpinimosi vaikais atžvilgiu. Tačiau net ir pagerinus moterų padėtį visuomenėje, apie visišką jų išlaisvinimą kalbėti dar buvo anksti.
Gerą pusamžį tarp vyrų ir moterų vyravo sąlyginė lygybė, tačiau 9-ojo dešimtmečio pradžioje moterys pradėjo reikalauti daugiau. Jų nebetenkino formali lygybė – jos norėjo pačios valdyti savo seksualumą ir kartu pažaboti vis dar egzituojantį smurtą prieš moteris šeimoje.
Naujieji moterų siekiai sutapo su visus Artimuosius Rytus, tarp jų ir Turkiją, apėmusia islamizacijos banga. Integracijos į ES siekiančiai Turkijos visuomenės daliai Islamas tapo liberaliųjų vertybių sklaidos šaltiniu. Jie Islamą pradėjo suvokti kaip priemonę būtinoms reformoms ir modernizacijai vykdyti.
Kai kurios moterys taip pat perėmė šią idėją ir nusprendė atsigręžti į islamiškąsias vertybes ir per jas siekti didesnės laisvės visuomenėje. Turkės atrado būdą, kaip suderinti religiją ir šiuolaikinėms moetrims būdingą laisvę. Jos apsigobė galvą turbanu.
Turbanas suskaldė visuomenę
Iš pirmo žvilgsnio visiems gerai pažįstamas turbanas toli gražu nėra istoriškai turkų bendruomenei artimas galvos apdangalas. Turkų visuomenėje jis paplito būtent ankstyvaisiais 9-ojo dešimtmečio metais. Tapęs veikiau politinės, o ne religinės valios išraiška, jis gan greitai išplito tarp jaunesnių miesto moterų. Jos turbaną suvokė ne tik kaip priemonę lengviau integruotis į vyrų valdomą visuomenę, bet ir kaip tam tikras politines pažiūras atskleidžiantį gyvenimo būdą.
Sparčiai populiarėjantis turbanas rodė, jog visuomenėje vis labiau įsitvirtina politinio Islamo idėja. Savaime suprantama, jog ši situacija netenkino Atatiurko idėjas puoselėjančios visuomenės dalies.
Kylo didžiulis sąmyšis. Šalyje įvyko keli kariniai perversmai, politinio Islamo idėją propaguojančios partijos buvo uždarytos, o turbanus dėvinčios moterys sulaukė kemalistų (Atatiurko pasekėjų) kritikos. Pasigirdo idėjos ir raginimai uždrausti turbanus.
Galiausiai 1997 metais tuometinė Turkijos vyriausybė priėmė draudimą dėvėti turbanus valstybinėse įstaigose: mokyklose, universitetuose, ministerijose, savivaldybėse ir kitose analogiškose institucijose.
Šis draudimas susilaukė daugybė krikos. Per visą šalį nuvilnijo nepasitenkinimo protestai. Moterys teigė, jog tokiu būdu varžoma jų laisvė, nes nuo šiol jos negalėsiančios patekti į jokią valstybinę instituciją ir vėl bus priverstos riboti savo visuomeninį aktyvumą.
Iš kur ta laisvė?
Žvelgiant iš Europos ar net Lietuvos perspektyvų, sunku suvokti, kaip kažkoks modernus galvos apdanagalas gali išlaisvinti moterį iš sustabarėjusių Turkijos visuomenės dogmų. Tačiau atsakymas gali pasirodyti esąs visai paprastas.
Iki 9-ojo dešimtmečio pradžios Turkijos visuomenėje buvo įprasta, jog į mokyklas eidavo nereligingų šeimų arba tų šeimų, kurios sutikdavo dėl vaikų išsilavinimo paminti islamo vertybes, dukterys. Tokiu būdu didžioji dalis mergaičių iš kaimų ar vargingesnių šeimų išsilavinimą gaudavo tiesiog namuose, kur jas mokydavo mamos, senelės, o kartais ir vyresnės seserys. Bet jos negaudavo moderniai valstybei pritinkančio išsilavinimo.
Staiga išpopuliarėjęs naujasis galvos apdangalas joms tapo tam tikra išeitimi. Apsigobusios galvą turbanu, turkės galėjo toliau išlikti geromis musulmonėmis ir tuo pačiu metu siekti išsilavinimo visuomeninėse institucijose. Tačiau turbanas vis dėlto netapo itin populiarus tarp kaime gyvenančių ar vargingesnių miesto šeimų.
Jis išpopuliarėjo būtent miestuose ir būtent tarp turtingesnių šeimų. Kodėl? Juk didžioji dalis moterų, apsigobusių galvą turbanu, jau buvo išsilavinusios ir emancipuotos?
Matyt todėl, kad gyvendamos visuomenėje, kur kiekvienas žingsnis akylai stebimas kitų bendruomenės narių, kasdieniame gyvenime jos buvo priverstos atsisakyti musulmoniškų tradicijų ir pasiduoti bendrai sekuliarizmo tendencijai. Vadinasi, jos buvo laisvos gyventi sekuliarioje Turkijos visuomenėje, tačiau negalėjo gyventi taip, kaip iš tiesų norėjo. O naujasis galvos apdangalas leido joms suderinti šiuos du dalykus: musulmonišką ir modernų-liberalų gyvenimo būdą.
Grįžtama į praeitį?
Tiesa, kemalistinė visuomenės dalis kiek kitaip žiūri į modernųjį galvos apdangalą. Jiems atrodo, jog turbanas tėra praeities, kurioje moteris buvo žeminama, refleksija. Kemalistai piktinasi, kad turbanus dėvinčios moterys atsisako Atatiurko joms pasiūlytos laisvės. Tačiau realiai ši laisvė apsiribojo galimybe tapti emancipuotoms.
Bet net jei toji laisvė buvo santykinė, kemalistų tikrai netenkina turbanų siūloma laisvė. Šiuo metu be apdangalų vaikštančios merginos ir moterys teigia patirsiančios didžiulį spaudimą iš tų, kurios dėvi turbanus, ypač tuo atveju, jei didžioji dalis, pavyzdžiui, moksleivių ar studenčių dėvės šį modernųjį galvos apdangalą.
Sunku pasakyti, ar šis nerimas yra pagrįstas, nes turbanus dėvinčios moterys neagituoja kitų moterų sekti šiuo pavyzdžiu. Jos viso labo nori, kad joms pačioms būtų leista dėvėti turbanus ir tokiu būdu išreikšti save.
Visgi didžiausią susirūpinimą kemalistams kelia ne tai, kad turbanas gali dar sykį pavergti moteris, bet tai, jog jis, kitaip nei burka, čadra ar tradicinis turkiškas galvos apdangalas, yra ne religinis, bet veikiau politinis simbolis, galintis iš esmės sugriauti sekuliarios valstybės pamatus.
Kemalistų nerimas nepagrįstas?
Kemalistai visuomet buvo aršūs sekuliarizmo šalininkai. Kiekvieną sykį, kai šaliai grėsdavo „religinės intervencijos“ pavojus, jie susivienydavo su kariuomene ir darydavo visa, kas įmanoma, jog nė viena islamistinė partija nepatektų valdžion.
Tačiau panašu, kad jėgų jiems pakako tik XX-ajame amžiuje. 2002 metais Turkijoje į valdžią atėjo pusiau islamistinė Tvarkos ir plėtros partija (turk. Adalet ve Kalkinma Partisi – AKP). Turbanus dėvinčios moterys nekantravo, o kemalistai su nerimu laukė, ar naujoji valdžia atšauks draudimą valstybinėse institucijose dėvėti galvos apdangalus. Tačiau daug kritikos dėl islamistinių pažiūrų sulaukusi AKP per pirmąją savo kadenciją šio draudimo nepanaikino. Panaikino per antrąją. Tiesa, panaikino draudimą tik turbanams, tik universitetuose ir tik studentėms. Taigi universiteto dėstytoja, savivaldybės ar ministerijos tarnautoja darbo metu negalės dėvėti nei turbano, nei bet kurio kito galvos apdangalo.
Kur riba?
Akivaizdu, jog turbaną dėvinčios moterys nėra nelaisvos ar mažiau laisvos nei galvos visai nesidengiančios turkaitės. Dar daugiau, labai dažnai būdamos tarp galvos nesidengiančių moterų, turbanus dėvinčios turkės jaučiasi žymiai laisvesnės ir daug drąsiau bendrauja su kompanijoje esančiais vyrais. Vadinasi, turbanas joms išties suteikia daugiau laisvės.
Tačiau ar būdamos laisvos, jos nesikėsina į kitų galvos nesidengiančių moterų laisvę? Ar dėvėdamos turbanus, jos nepamina sekuliarios Turkijos valstybės principų?
Šis klausimas neturi vienareikšmiško atsakymo, tačiau jei dėvinčios turbanus moterys daro didžiulį spaudimą galvos nesidengiančioms turkaitėms, tuomet vertėtų susimąstyti, ar tikrai galvos nedengiančios moterys yra tokios laisvos, kaip jas apibūdina kemalistai, ar tikrai Turkija yra tokia sekuliari valstybė, kaip to norėjo Atatiurkas.
Vitalija Kolisova
