Vyksta neįtikėtini dalykai: arabų pasaulyje nesustabdomai kyla demokratijos reikalaujantys balsai, ir beveik dešimtmetį gaudytas legendinis teroristų vadeiva staiga ne tik sučiumpamas, bet ir likviduojamas. Kas čia darosi? Kas ir kodėl padeda „didžiuoju šėtonu“ vadinamai Amerikai?
Ypač įdomu, kaip į Osamos bin Ladeno sumedžiojimą reagavo arabų spauda. Iš Dubajaus, Jungtinių Arabų Emyratų, anglakalbis dienraštis „Gulf News“ rašė, kad „O. bin Ladeno nužudymas yra svarbus kovos su terorizmu laimėjimas. Jungtines Amerikos Valstijas reikia sveikinti, nors šita akcija galėjo pavykti tik su veiksminga Pakistano parama.
Vis dėlto O. bin Ladeno mirtis yra tik pirmas žingsnis. Sąjūdžio „al Qaeda“ įkvėpėjas turėjo daugiau nei du dešimtmečius, kad sukurtų reikšmingą organizaciją. Per daugelį šalių išsitempęs bendraminčių tinklas net ir be jo yra gerokai pavojingas. Dėl šitokios struktūros tinklą labai sunku išjungti. Todėl kovą su teroru reikia tęsti dar ryžtingiau“, – tvirtino Dubajaus dienraštis.
Taigi šis arabų laikraštis teigė tris dalykus: pirma, Jungtinės Amerikos Valstijos gerai pasidarbavo, antra, čia joms padėjo musulmoniška Pakistano valstybė, trečia, su terorizmu reikia ne tik toliau, bet ir stipriau kovoti.
Svarbius klausimus iškėlė Kopenhagos dienraštis „Berlingske Tidende“, pirma konstatavęs, kad „džiūgaujančios amerikiečių minios priešais Baltuosius rūmus ir dainuojantys niujorkiečiai prie buvusiųjų „bokštų dvynių“ tarė aiškų žodį: tai istorinės reikšmės įvykis, kad Jungtinės Amerikos Valstijos tiesioginiu prezidento Baracko Obamos įsakymu susitvarkė su teroristu.
Po išpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose pasaulis to jau beveik dešimtį metų laukė, ir Amerikoje besiliejančios emocijos visiškai suprantamos. Tačiau kodėl reikėjo 10 metų, kad O. bin Ladenas būtų surastas? Ir kokiomis tiksliomis aplinkybėmis ši operacija iš tiesų vyko? Į šituos klausimus reikia atsakyti.
Tačiau dabar leistina tik paprastai pasidžiaugti, kad O. bin Ladenas tapo istorija. Ir reikia tikėtis, kad tuo pačiu ir „al Qaeda“ pagaliau priklauso tik praeičiai“.
Taigi Danijos laikraštis reiškė nuomonę, priešingą cituotojo arabų laikraščio požiūriui. Jei pastarasis kvietė kovą su terorizmu sustiprinti, tai pirmasis reiškė viltį, kad apie terorizmą šnekėti jau galima būtuoju laiku.
Į vilties pusę, kaip ir Kopenhagos laikraštis, linko Amerikos sostinės dienraštis „Washington Post“. Anot jo, „al Qaeda“ jau seniai prieš O. bin Ladeno mirtį prarado savo patrauklumą. Visur, kur teroro organizacija laimėdavo įtakos, ji kartu įsigydavo ir priešų – Irake, Afganistane, bet ir gimtuosiuose Pakistano plotuose.
Islamo pasaulis vis labiau nuo jos atsitolino – ne nuo tradicinio, salafistinio islamo, kokį „al Qaeda“ praktikuodavo, bet nuo jos teroristinių veiksmų. Būtent dėl jų skersai išilgai pasaulio žuvo daugiau musulmonų negu amerikiečių“.
Mažiau optimistiškos Tokijo dienraščio „Yomiuri Shimbun“ mintys. Viena vertus, jis pažymėjo, kad „Jungtinėms Amerikos Valstijoms, prieš Afganistaną ir Iraką vedusioms du karus, tai didžiausia pergalė, o prezidentui B. Obamai netgi istorinė akimirka“.
Kita vertus, „dar neaišku, kiek praeityje O. bin Ladenas iš tikrųjų turėjo įtakos teroristų organizacijai „al Qaeda“. Tačiau aišku tai, kad, nors jis pats ir negyvas, jo mintys apie vadinamąjį šventąjį karą ir toliau internetu skleidžiamos per visą pasaulį.
Prie karčių tiesų priklauso ir įžvalga, kad tų minčių skleidimu Jungtinėse Valstijose ir Europoje galima prisivilioti potencialius savižudžius sprogdintojus“, – liūdnai svarstė Japonijos sostinės dienraštis.
Dar O. bin Ladeno nelikvidavus, Vokietijos spaudoje jau nuskambėjo ginčai, ką daryti su 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių įkandin Vokietijoje priimtais antiteroristiniais įstatymais.
Sėkmingai išaiškinus ir nuteisus tris terorizmu įtariamus asmenis, šalies vidaus reikalų ministras, krikščionis demokratas Hansas Peteris Friedrichas pasiūlė šių įstatymų galiojimą neribotai pratęsti. Tai papiktino į kairę linkusį Miuncheno dienraštį „S üddeutsche “.
Jis pažymėjo, kad ir Laisvųjų liberalų partija, su krikščionimis demokratais sudaranti valdančiąją koaliciją, priešinasi H. P. Friedricho siūlymui iki šiol terminuotą įstatymą padaryti neterminuotą.
„Šis priešinimasis betgi yra teisėtas ir absoliučiai būtinas. Įstatymo padarymas neterminuotu reikštų išimtinį potvarkį, priimtą iš didžiausios bėdos ir didžiausios skubos tvarka, paversti teisine kasdienybe. Taip išimtys tampa taisyklėmis, o taisyklės – įpročiu, ir galutinai panaikinama riba tarp saugumo tarnybos ir policijos“, – skundėsi Pietų Vokietijos dienraštis.
Pasak dešiniojo Frankfurto dienraščio „Allgemeine“, „vidaus reikalų ministro H. P. Friedricho reikalavimas, 2002 m. priimtas ir 2007 m. pratęstas antiteroristinės kovos priemones galutinai įteisinti visam laikui vėl sukėlė koalicijos partnerio, Laisvųjų demokratų, gretose gerai pažįstamas priešgyniavimo reakcijas.
Kaip sakė jų teisės politikos ekspertas Stadleris, kiekvieno atskiro potvarkio atveju reikia patikrinti, „ar ir kuria forma jo reikia“. Tačiau, – primena laikraštis, – taip jau dukart buvo padaryta. Ir kiekvieną kartą išaiškėjo, kad žinybos su savo po Rugsėjo 11-osios įgytais antiteroristinės kovos įgaliojimais elgėsi saikingai ir atsakingai.
O tų įgaliojimų veiksmingumą parodo kelių sužlugdytų teroristinių išpuolių faktas, – rašė „Frankfurter Allgemeine“.
Pasak Regensburgo „Mittelbayerische Zeitungo“, pavykę teroristų susekimai rodo bent tris dalykus. „Pirma, kad grėsmė Vokietijai reali. Antra, kad tyrėjai atlieka labai gerą darbą. Trečia, kad mes aiškiai turime priemones teroristams persekioti ir juos sučiupti.
Jau tapo rutina, kad tokių įvykių įkandin reikalaujama dar griežtesnių įstatymų. Bet ar tokių mums iš tiesų reikia? Rutina tapo ir tai, jog šituo klausimu ginčijamasi. Tai irgi gerai“, – darė išvadą Regensburgo dienraštis.
Mykolas Drunga
