JAV prezidento rinkimų kampanijų metu užsienio politikos tema kalbama nedaug, išskyrus vieną problemą – Iraną. Visi kalba apie naująją Irano galią ir atkaklumą – raketų bandymus, pažangą vystant branduolinę programą, veiksmus Irake. Mittas Romney, Respublikonų lyderis, apibūdina Iraną kaip didžiausią grėsmę, su kuria pasaulis susidurs per artimiausią dešimtmetį. Newtas Gingrichas palygino Irano iššūkį su Hitlerio Vokietijos iškilimu. Labiau pamatuotuose komentaruose taip pat įžvelgiama auganti Irano įtaka ir galia Vidurio Rytuose.
Iš tiesų realybėje Iranas yra silpnas ir dar labiau silpnėja. Sankcijos privedė ekonomiką prie sudėtingos situacijos. Politinė sistema yra poliarizuota ir dar labiau poliarizuojasi. Užsienyje jo pagrindinė sąjungininkė ir jos režimas – Sirija – pati griūna. Persijos įlankos monarchijos pasisako prieš Iraną ir sustiprino ryšius su Vašingtonu. Praeitą savaitę Saudo Arabija įvykdė visų laikų didžiausią JAV ginklų įsigijimą.
Paprasčiausias Irano galios matmuo yra jo valiuta. Kai Barackas Obama tapo prezidentu, buvo galima nusipirkti 9 700 rialų už vieną dolerį. Nuo to laiko doleris pakilo 60 procentų rialo atžvilgiu, o tai reiškia, kad gali nusipirkti 15 600 rialų.
Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas neseniai pareiškė parlamentui, kad pastarosios sankcijos buvo „plačiausios visų laikų sankcijos“, ir kad „tai yra stipriausias ekonominis išpuolis prieš tautą per visą istoriją (...) kiekvieną dieną visa mūsų bankininkystės ir prekybos veikla ir mūsų sutartys yra stebimos ir blokuojamos“. Maisto talonų kaina per pastaruosius kelis mėnesius šoktelėjo 40 procentų.
Irano vyriausybės reakcija į galimas sankcijas, pagal kurią ji blokuos savo naftos eksportą, parodo jų desperaciją. Pirma, vienas iš jų generolų pagrasino blokuoti Ormūzo sąsiaurį, panaudodamas persų išsireiškimą, kad tai būtų taip pat lengva, kaip „išgerti stiklinę vandens“. Tačiau vyresnysis Revoliucijos sargų – esminio Irano galios šaltinio – pareigūnas skubiai atsitraukė, paaiškindamas, kad Teheranas neturi ketinimų blokuoti sąsiaurį.
Atvirai – tai būtų beprotystė, nes Iranas nukentėtų daugiau už bet kurią kitą šalį. Sąsiaurio užblokavimas reikštų beveik visišką Irano eksporto ir importo blokavimą; o kai 60 procentų Irano ekonomikos remiasi naftos eksportu, tai vyriausybę privestų prie neveiksnumo.
Tuo pat metu Irano branduolinė programa progresuoja. Tai neišvengiama: branduolinei technologijai yra 70 metų; Iranas turi solidžią mokslinę bendruomenę, ir branduolinė programa yra matoma kaip nacionalinio saugumo ir išdidumo simbolis. Tačiau ar mes Šiaurės Korėją taip pat laikome tokia stipria ir kylančia dėl to, kad ši turi keletą branduolinių mechanizmų?
Obamos administracija vykdo didžiulį spaudimą Iranui keliuose frontuose – daug daugiau spaudimo nei Busho administracija bet kada sugebėjo išspausti. To priežastis, bent iš dalies, kad spaudimas, kiek įmanoma, buvo vykdomas kartu su kitomis valstybėmis. Jungtinės Valstijos neperka naftos iš Irano. Bet Europos nacijos, Japonija ir Pietų Korėja perka, ir jei šios valstybės pritars naujoms sankcijoms, Iranui gresia ekonominės griūties perspektyva.
Panašu, kad Obamos administracija nusprendė, kad Irano režimas nėra pasiruošęs įvykdyti strateginį susitaikymą su Vakarais. Režimas per daug susipriešinęs, ir Ajatola Ali Khamenei, aukščiausioji valdžia, lyderis, yra ideologiškai nelankstus. Todėl dabar Vašingtonas nori toliau spausti Iraną, tikėdamasis, kad tai režimą tam tikru metu paskatins pradėti solidžias derybas.
Ši strategija yra suprantama. Tačiau spaudimo didinimas taip pat gresia rizika, kuri gali turėti savo kursą – su sprogstamosiomis pasekmėmis. Naftos kaina pasaulinio nuosmukio metu kyla, vien dėl tokios politinės rizikos. Be kruopščiai apgalvotos strategijos rizika tik augs. Silpnos valstybės, kurių režimai patiria spaudimą, kartais gali pridaryti daugiau problemų nei stiprios.
Fareedas Zakaria yra CNN apžvalgininkas.
Taip pat skaitykite:
JAV ruošiasi sutriuškinti Iraną
Irane už šnipinėjimą mirties bausme nuteistas JAV pilietis
