Alina Fernande, iš prezidento posto neseniai pasitraukusio buvusio Kubos diktatoriaus Fidelio Castro dukra, kuri, atstumta tėvo, dar 1993 metais paliko tėvynę. Atsakydama į 7 „Foreign Policy“ žurnalistų klausimus, ji kalba apie savo tėvą, jo brolį Raulį, kuris perėmė Kubos valdžią į savo rankas, bei visą salos ateitį.
„Foreign Policy“: Kas yra Raulis Castro?
Alina Fernande: „Raulis Castro visada buvo antras svarbiausias Kubos politikos, taip vadinamo Kubos revoliucijos proceso, personažas. Jis turi įgimtą administratoriaus talentą, kurį jis aiškiai pademonstravo valdydamas ginkluotąsias pajėgas, pačia efektyviausią ir tikriausiai apskritai vienintelę efektyvią Kubos instituciją. Jis nėra nei liberalus nei demokratiškai nusiteikęs politikas: jis yra senosios ortodoksinės komunistų mokyklos atstovas. Jis yra žmogus, kuris pirmą kartą per visą savo gyvenimą įgavo galimybę priimti sprendimus kaip aukščiausias, o ne antras pagal rangą, šalies politikas. Jis yra labai pragmatiškas. Jis vykdys visas ekonomines reformas išskyrus tas, kurios galėtų pakeisti pačią politinę sistemą. Visa tai įrodo faktas, kad į aukščiausius postus jis patvirtino senosios gvardijos politikus.
FP: Kaip jūs ir teigėte, Raulis pirmą kartą per savo gyvenimą galės priimti sprendimus vienas. Ar tai kaip nors atsilieps jo asmenybei bei pasirinkimams?
AF: Aš žinau, kad valdžia keičia žmones. Aš tai žinau, nes pati mačiau. Tai beveik fizinis poveikis. Kai žmogus įgauna galią, galima pastebėti asmenį, kenčiantį nuo dramatiškų asmenybės pokyčių. Tačiau aš galiu jums pasakyti, jog Raulis Castro nekenčia dėl jokių mesianistinių kliedesių, kurie užplūsta įgavus neribotą valdžią. Jis yra racionalus, organizuotas ir prieraišus žmogus... kaip niekas kitas šeimoje. Tačiau galiausiai reikia pripažinti, kad valdžia keičia žmones.
FP: Ką jūs prisimenate apie Raulį kaip asmenybę?
AF: Jis yra žmogus, kurio galite prašyti pagalbos bet kuriuo metu, kai turite praktinių problemų. Aš asmeniškai prašiau jo pagalbos keletą kartų ir jis nedelsdamas man padėdavo. Šeimoje jis buvo vienintelis žmogus, iš kurio galima tikėtis pagalbos. Visose šiose srityse Fidelis buvo visiškai nenusiteikęs padėti.
FP: Kada jūs paskutinį kartą matėte Raulį?
AF: 1989 metais aš užmezgiau kontaktus su Kubos disidentais. Savaime suprantama, kad tuo metu, kai užmezgate kontaktus su režimo politiniais oponentais, jūs tampate režimo priešu. Tuo metu aš mačiau jį paskutinį kartą.
FP: Ar jums sunku kritikuoti savo šeimą?
AF: Jau senokai aš padariau pasirinkimą ir ėmiau kalbėti atvirai, todėl prie to jau pripratau. Savaime suprantama, kad tai sunku, tačiau gyvenime yra daug sunkių dalykų ir aš turiu tam ryžtis vardan savo šalies. Aš noriu sutvarkyti bent dalį visos tos netvarkos, kurią Kuboje padarė mano šeima. Fidelis Castro yra priežastis, kodėl net 3 mln. kubiečių yra priversti gyventi emigracijoje ir bėgti valtimis iš salos. Jis yra ta priežastis, dėl kurios aš pati su dukra turėjau palikti Kubą.
FP: Kodėl viskas klostosi blogai? Juk iš pradžių jie teigė, kad revoliucija padės Kubos žmonėms.
AF: Visi ir toliau kalba apie revoliuciją kaip kažkokį idealą, tačiau paprasčiausiai pamiršta, kad nuo jos prabėgo jau 50 metų. Šiandien kubiečiai gyvena sunkiai pakenčiamomis sąlygomis. Jie rinkoje negali rasti nieko: nei rūbai, nei kitos prekės nepatenka į Kubą iš užsienio. Galiausiai tie keli dalykai, kuriuos gali rasti, yra tokie brangūs, kad kubiečiai neišgali jų įpirkti. Per pastaruosius 50 metų kubiečiai mito, kvėpavo, miegojo bei kvėpavo ideologija, tačiau tu negali išgyventi vien ideologija, o Raulis Castro tai žino.
Kaip režimo kritikas tu neprivalai kalbėti apie laisvę ar vartoti kitus didelius žodžius. Visa ko reikia, tai susikoncentruoti ties visišku skurdu, kuriame šiandien gyvena kubiečiai. Kuboje šiandien funkcionuoja dviguba valiuta ir tie, kurie turi tik kubietiškus pesus, privalo verstis per mėnesį kišenėje turėdami nuo 5 iki 10 JAV dolerių. Tie, kurie neturi konvertuojamų pesų, negali įsigyti praktiškai nieko. Ironiška, tačiau šioje revoliucijos saloje egzistuoja tokia dramatiška socialinė nelygybė tarp žmonių, kurie gali dirbti turizmo sektoriuje bei tai iš užsieniečių gauti konvertuojamų pesų, ir eilinių kubiečių.
FP: Ar svajojate apie sugrįžimą į Kubą?
AF: Aš nežinau. Per šiuos metus aš tapau medžiu, kuris vis sensta ir sensta, tačiau neturi šaknų.
