Europos karališkosios šeimos yra remiamos iš biudžeto. Tačiau atsisako atskleisti savo turtus.
„Kasmet atlieku tyrimus, susijusius su aštuonių valstybių karališkosiomis šeimomis: Didžiosios Britanijos, Olandijos, Danijos, Belgijos, Ispanijos, Švedijos, Liuksemburgo ir Norvegijos. Kasmet jos gauna vis daugiau pinigų iš biudžeto“, – teigia Hermanas Matthijsas iš Briuselio laisvojo universiteto.
Jo atlikti naujausi tyrimai atskleidžia, kad daugiausia kainuoja išlaikyti britų karališkąją šeimą, kuri iš biudžeto kasmet gauna 49 milijonus eurų. Antrąją vietą užima Olandijos monarchai, kuriems teikiama 40 milijonų eurų parama. Sąrašo pabaigoje atsidūrė Ispanijos ir Liuksemburgo karališkosios šeimos, kurios turi tenkintis 9 milijonais eurų.
Fantazijos ir paslaptys
Komentatoriai aiškina, kad jeigu ne biudžeto pinigai, karališkosios šeimos neturėtų iš ko susimokėti apsaugai, išlaikyti rūmus ir padengti kelionių po užsienius išlaidas. Ar taip yra iš tikrųjų, nežinia, nes monarchų turtus gaubia paslaptis. „Nė vienas nenori atskleisti tiesos apie savo turtus. Be to, tik dvi šeimos – britų ir olandų – skaidriai leidžia pinigus, kuriuos gauna iš biudžeto“, – sako H. Matthijsas.
Nieko nuostabaus, kad Belgijoje emocijų audrą sukėlė neseniai pasirodžiusi knyga „Dingę Koburgų turtai“, iš kurios galima spręsti, kad karalius turi 100 kartų didesnius turtus, nei oficialiai deklaruoja. Alberto II atstovas tik kartą 2007 metais pranešė, kad didžiąją dalį monarcho turtų sudaro rezidencija Prancūzijos pietuose ir 12 milijonų eurų.
Tačiau prieštaringai vertinamos knygos autorius Thierry's Debelsas teigia, jog monarchas dar turi akcijų, kurių vertė sudaro apie milijardą eurų, ir kitų turtų, kurių jo protėviai prisiplėšė buvusioje Belgijos kolonijoje Konge. „Tai grynos fantazijos“, – nukerta Belgijos monarchų atstovas.
Neoficialiais duomenimis, dauguma Europos monarchų gyvena kuo puikiausiai. Šeima, kuri valdo Liuksemburgą, gali turėti 5 milijardų eurų vertės kapitalo, kurį daugiausia sudaro nekilnojamasis turtas. Turtuose skendi ir Olandijos karališkoji šeima su karaliene Beatriče priešakyje. Ji anksčiau buvo ketvirtadalio naftos bendrovės „Royal Dutch/Shell“ bendrovės akcijų savininkė.
Įspūdingą kapitalą paveldėjo Norvegijos karalius Haraldas V, kuris susijęs kraujo ryšiais su britų karališkąja šeima (jo tėvas buvo karaliaus Edvardo VII anūkas) ir turi nemažai nekilnojamojo turto Didžiojoje Britanijoje. Turtuole laikoma ir Anglijos karalienė Elžbieta II, kurios kapitalas vertinamas 500 milijonų eurų. Bakingamo rūmai jau nuo seno bando tikinti, kad šie duomenys gerokai perlenkti.
„Eiliniam žmogui gali pasirodyti, kad karalienė turtinga, tačiau taip nėra. Dauguma rūmų ir dvarų, išskyrus du Škotijoje ir Norfolke, yra valstybės nuosavybė. Kaip ir papuošalų kolekcija. Nepakanka pinigų net Bakingamo rūmų remontui, nes jie jau ima griūti ir aplink juos nebesaugu vaikščioti. Gabalas betono vos nenukrito ant galvos princesei Anai“, – pasakoja Judy Wade, kuri populiariame žurnale „Hello!“ jau daugelį meto rašo apie karališkąją šeimą.
Krizė praryja turtus
J. Wade pabrėžia, kad karalienė žino, jog gyvena savo valdinių sąskaita, todėl labai stengiasi taupyti.
„Kai kas net sako, kad ji šykšti. Neišmeta drabužių. Tuos, kuriuos nešiojo vaikai, palieka anūkams. Kartą princas Čarlzas, išėjęs pasivaikščioti su šunimi, pametė pavadėlį. Ji privertė sūnų eiti ir ieškoti pavadėlio erdviuose rūmų soduose, nes tas pavadėlis esą taip pat kainuoja pinigus“, – pasakoja J. Wade.
Ekspertų nuomone, monarchų kapitalas – daugiausia nekilnojamasis turtas – per krizę taip pat galėjo nuvertėti. Galėjo sumažėti ir jų pajamos, o karališkųjų dvarų išlaikymas kainuoja tiek pat. Prieš keletą mėnesių švedus apstulbino informacija, kad karalius Karlas XVI Gustavas papildo savo iždą priemokomis ūkininkams, kurios siekia 190 tūkstančių eurų per metus. Priemokomis naudojasi ir karalienė Elžbieta II.
