Įdomu, kad tuo pat metu šviesą išvydo Europos politikos studijų centro paruošta ataskaita „Daugiau vienybės Europos gynyboje“, kurios rengimo vadovu buvo ne kas kitas, o pats Javieras Solana – buvęs NATO generalinis sekretorius bei ES Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Šiame dokumente, be visa ko, rašoma, kad Europa turi turėti „politinę ir karinę galimybę autonomiškai vykdyti intervencines operacijas už ES ribų“, o plėtoti europinę gynybinę integraciją gali „vienodai mąstančių šalių grupė“.
J. C. Junckerio pasiūlymas (ką jau kalbėti apie sprendimą, jeigu jis būtų priimtas) analitiškai yra paremtas J. Solanos studija, turi rimtas strategines implikacijas NATO (ir bendrai transatlantinei vienybei) bei Vakarų santykiams su Rusija. Bet apie viską iš eilės.
Kas pirmas paskubėjo paremti vieningos ES kariuomenės idėją? Vokietija. O tai jau veda prie tam tikrų išvadų. Pirma, Berlynas yra nuoseklus europinio federalizmo šalininkas ir vieninga armija yra visiškai logiškas tolimesnis žingsnis „ES valstijų“ link po vieningos rinkos ir valiutos.
Antra, kai buvo renkamas naujas EK vadovas, Didžioji Britanija atkakliai priešinosi J. C. Junckerio kandidatūrai. Dabar tampa aišku, kodėl. Todėl, kad jis yra federalistas, o tai sunkiai derinasi su Londono ir jo „viršutinio aukšto“ – Vašingtono – interesais.
Įdomu, kad JAV spaudoje dėl J. C. Junckerio pasiūlymo jokio nerimo nėra. Priešingai, pavyzdžiui, žiniasklaidos kompanija „U. S. News“ teigia, kad B. Obamos administracija turėtų šį pasiūlymą paremti, nes ES kariuomenė galės apginti ne NATO narius Europoje, o, be to, europiečiai pagaliau pradės patys mokėti už savo saugumą. Savo ruožtu žurnalas „The American Interest“ paprasčiausiai netiki, kad EK vadovo iškelta idėja bus realizuota, nes nėra vieningos europinės tapatybės.
Tačiau manytina, kad toks požiūris yra mažų mažiausiai neatsargus. Reikėtų atidžiau įsiklausyti į A. Sobčiako fondo eksperto S. Stankevičiaus žodžius: „Šiuo atveju mes turime reikalą su pirmu rimtu Europos bandymu vėl pradėti vaidinti savarankišką karinį-politinį vaidmenį ir sustiprinti savo subjektiškumą. Aš esu įsitikinęs, kad tęsinys bus, nes, pirma, yra žmogus, kuris pasiruošęs tai plėtoti. Jeanas Clode‘as Junckeris neatsitiktinai tapo Europos Komisijos vadovu.
Jį ruošė ir prastūminėjo Vokietija, gavusi kaip sąjungininkę Prancūziją ir atkakliai kovodama su Didžiąja Britanija. (...) Taigi, Junckeris tikrai plėtos idėją, kad saugumo klausimus Europoje nuo šiol sprendžia Berlynas ir Paryžius. Aišku, kad bus daug ribojimų, ir aišku, kad Jungtinės Valstijos bus prieš, bet Europa turi esminį interesą...“ (video, 53 minutė). „U. S. News“ irgi rašo, kad, jeigu iniciatyvą parėmė Vokietija, vadinasi, ji bus realizuojama.
Apibendrinant galima teigti, jog europinės kariuomenės idėja – tai Senosios Europos siekis sustiprinti ES federalistinį pradą apskritai ir savo subjektiškumą konkrečiai transatlantinių ryšių (taip pat NATO) sąskaita. Ir gerai būtų, jei tik tuo viskas pasibaigtų – jei Europa tik ištrūktų iš JAV glėbio ir taptų nepriklausoma geopolitine žaidėja.
Bet problemėlė ta, kad kitas europinių federalistų bendrai ir Vokietijos užsienio reikalų ministro F. V. Steinmeierio (gerai, kad jis dar ne kancleris) konkrečiai žingsnis, manoma, bus strateginis suartėjimas su Rusija (praėjusių metų pabaigoje ministras jau kalbėjo apie tiesioginių derybų tarp ES ir Eurazijos sąjungos būtinybę, o Europos užsienio reikalų taryba parengė ataskaitą, kurioje aiškinamas tokios perspektyvos prasmingumas).
Įdomu, kad pirminė oficiali Maskvos reakcija į J. C. Junckerio pasiūlymą buvo gana kritiška. Rusijos užsienio reikalų ministerija nusprendė palaukti didesnio aiškumo, o Dūmos gynybos komiteto narys iš „Vieningosios Rusijos“ F. Klincevičius, nieko nelaukdamas, pareiškė, kad ES kariuomenė, jeigu ji bus sukurta, gali suvaidinti „provokacinį vaidmenį“. Jei pagrindinį dėmesį EK vadovo pasiūlyme kreipsime į žodžius apie Europos pasiruošimą ginti europines vertybes nuo Rusijos, tada, žinoma, galima sakyti, jog Vakarai toliau militarizuojasi prieš ją. Bet pirmiau pateiktas strateginis kontekstas akivaizdžiai parodo, kad iš tiesų Kremlius turėtų būti labai patenkintas J. C. Junckerio ir jį parėmusios Vokietijos iniciatyva.
Kad situacija dviprasmiška, patvirtina NATO vadovo J. Stoltenbergo žodžiai, jog jis sveikina Europos norą daugiau investuoti į savo gynybą, bet Aljanso dubliavimas (prisiminkime J. Solanos ataskaitoje minėtą „galimybę autonomiškai vykdyti intervencines operacijas už ES ribų“), anot jo, būtų neefektyvus. „Aš raginu Europą užtikrinti, kad viskas, ką jie daro, derinasi su NATO aljansu“, – pabrėžė J. Stoltenbergas, kurį parėmė NATO pajėgų Europoje vadas P. Breedlove‘as, pastaruoju metu kritikuojamas Vokietijoje ir dar keliose ES valstybėse už griežtus pasisakymus Rusijos atžvilgiu.
Savo ruožtu Lenkijos (valstybės, kuri kartu su Baltijos valstybėmis priklauso „vanagų blokui“, taip Vakaruose vadinamam dėl jų santykių su Maskva) užsienio reikalų ministras pažymėjo, jog europinės kariuomenės sukūrimo idėja yra labai rizikinga. „Iš pradžių mes turime paklausti, kur pinigai kariuomenei, kas už ją mokės, kaip turi funkcionuoti kariniai daliniai, kas turi rūpintis pasirengimu“, – klausė Lenkijos užsienio reikalų ministras G. Schetyna, įsitikinęs, kad pagrindinis Europos saugumo garantas yra NATO blokas, kuris ir turi būti stiprinamas.
Stiprių transatlantinių ryšių šalininkai iš karto suprato reikalo esmę ir paskubėjo akcentuoti būtinybę nepamiršti, kas yra ir turi būti Europos saugumo ramsčiu. Tačiau J. Solanos ataskaitoje neatsitiktinai užsimenama apie „vienodai mąstančių šalių grupę“. Pavyzdžiui, Suomija jau parėmė Europos kariuomenės idėją.
Ji patiko ir ES nepriklausančiai Turkijai, kuri pažadėjo europinei armijai 60 tūkstančių karių, jeigu būtų priimta į bloką (bėda tik ta, kad Vokietija ir Prancūzija nenori matyti turkų Europos Sąjungoje). Palankiai apie J. C. Junckerio pasiūlymą atsiliepia ir kai kurie NATO nepriklausančių Austrijos bei Švedijos politikai.
Trumpai sakant, grynai praktiškai Europos kariuomenės sukūrimo iniciatyva yra labai neapibrėžta (visiškai neaišku, kaip ji galėtų būti realizuojama), bet tai nereiškia, kad tai iš principo neįmanoma, tačiau transatlantinė vienybė gali atsidurti pavojuje.
Lietuvai šiame kontekste reikia apsispręsti: ar ji remia vokišką +/– prancūzišką Europos federalizaciją, kuri faktiškai numato ES suartėjimą su Rusija, ar išlieka Amerikos sąjungininkė ES ir nuosekli NATO rėmėja. Atrodo, kad mes jau seniai pasirinkome antrąjį variantą. Tad J. C. Junckerio ir Berlyno pasiūlymai mums nelabai tinka. O kaip bus – pažiūrėsime. Kaip aiškėja, „dviejų greičių“ Europos idėja vis dar nepamiršta.
