Kalbant apie Europos indėlį ne vien į Afrikos saugumą, bet ir į Juodojo žemyno raidą, pirmiausia turbūt derėtų pripažinti, kad Afrikoje vienokiu ar kitokiu būdu, dėl vienokių ar kitokių priežasčių „yra ir veikia“ daug kas. Tarkime, šaltojo karo metais Juodasis žemynas buvo dalinamas pagal NATO ir Varšuvos pakto šalių konfrontuojančius interesus, o pastaraisiais metais Afrikoje aktyviai reiškiasi Kinija.
Be abejo, išorinis veikimas turi įtaką konfliktams Juodajame žemyne. Tarkime, Sudano sąjungininke laikoma Kinija siekia priėjimo prie Čado naftos telkinių, pradėtų intensyviau eksploatuoti tik 2003 metais. Atsižvelgiant į tai, kad 2011 metais naftos turtingų pietinių Sudano provincijų gyventojai krikščionys ir animistai turėtų balsuoti už atsiskyrimą nuo musulmonų gyvenamų šiaurinių provincijų, Kinija suinteresuota užsitikrinti tokį priėjimą prie alternatyvių šaltinių, kokį iki šiol tebeturi Sudane, kur Vakarų, visų pirma JAV, kompanijoms investuoti draudžia tarptautinės sankcijos. Pietų Sudane susikūrusi nauja valstybė sankcijų nepaveldėtų, taigi Kinijos valstybinės naftos kompanijos čia susidurtų su gerokai didesne konkurencija.
Europiečių padėtis keblesnė: viena vertus, tebeslegia kolonijinės praeities šleifas, kai Afriką daugiau nei pusę 20 amžiaus buvo pasidalinusios Prancūzija, Portugalija, Didžioji Britanija ir kitos Senojo žemyno valstybės, kita vertus, Europa po Antrojo pasaulinio karo nebenori kariauti ir nenoriai sutinka siųsti karines misijas bet kur, ne vien į Afriką. O čia ginkluotų konfliktų netrūko ir netrūksta. Sukilėlių pajėgoms netikėtai pradėjus Čado sostinės Ndžamenos puolimą, Prancūzija iš pradžių apsiribojo savo piliečių saugumo užtikrinimu ir evakuacija. Tik vėliau Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pareiškė, kad, esant reikalui, Prancūzija vykdys savo pareigą ir suteiks karinę pagalbą Čadą valdančiam prezidento Idrisso Deby režimui. Tiesa, vis dėlto numatyta siųsti 3,7 tūkstančio EUFOR karių (iš jų 2,1 tūkst. prancūzų) misiją, kuri turėtų užtikrinti Čade prieglobstį radusiems Darfūro pabėgėliams skirtų siuntų ir humanitarinės pagalbos agentūrų darbuotojų saugumą. EUFOR taikdarių dislokacija Centrinėje Afrikoje būtų didžiausia bendrų gynybos pajėgų operacija Europos Sąjungos istorijoje.
Juodasis žemynas pastaraisiais metais kursto gal kiek ir snobišką filantropiškai nusiteikusių turtingiausių planetos žmonių (tokių kaip Billas Gatesas; vienai jo paramos Juodajam žemynui organizacijų vadovauja buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas) ar pramogų verslo žvaigždžių susidomėjimą. Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas priešpaskutiniame „Didžiojo aštuoneto“ susitikime yra pavadinęs Afriką dėme ant pasaulio sąžinės.
Vis dėlto ne viskas taip paprasta. Afrikos problemoms skirtoje Lietuvos Seime vykusioje konferencijoje kiek nustebino vieno ekspertų belgo Edžio Boutmanso pasakyta mintis, kad įvairūs fondai net varžosi dėl paramos teikimo Afrikai. Dėl apleisto ir niekam nereikalingo žemyno kaunamasi?
Pasak šios konferencijos rengėjos, organizacijos AWEPA (Vakarų Europos parlamentarų asociacija Afrikai remti) atstovo Egidijaus Vareikio, pagal visas klasikines geopolitines koncepcijas Juodasis žemynas tebelaikomas provincija. 20-ojo amžiaus antroje pusėje koncepcijos buvo lyg ir koreguojamos teigiant, kad gana dideli gamtos turtai gali žemyno statusą šiek tiek pakeisti. Bet vienintelė valstybė, kuri iš tų resursų iš tiesų suklestėjo, yra Pietų Afrikos Respublika. Kiek labiau pasisekė ir jos kaimynėms Botsvanai bei Namibijai. Pasak E. Vareikio, kitose žemyno valstybėse kova dėl resursų baigėsi net ne pilietiniais, o „biznio karais“. Netgi naftą išgaunančios šalys gerovės taip ir nepasiekė, nes varžantis dėl teisės ją parduoti kilo karai. Žodžiu, gamtos turtai Afrikos tautoms laimės neatnešė, nebent – kai kuriems žmonėms ar kai kurioms gentims.
E. Vareikio teigimu, Kinija dabar bando siekti įtakos Afrikoje panašiu būdu kaip Sovietų Sąjunga 20-ojo amžiaus antroje pusėje, tik pasitelkusi ne socialistinę ideologiją, o verslą. Principas toks: suteikite priėjimą prie žaliavų, ir mes investuosime nieko neklausinėdami ir nekeldami jokių sąlygų. Kai kurioms Afrikos valstybėms toks metodas patinka. Europos ar Jungtinių Valstijų investuotojai paprastai turi reikalavimų demokratijos, rinkos apsaugos ir žmogaus teisių srityse. Tačiau kinai tokių dalykų kaip ekologija ar socialinė apsauga nepaiso. Tai nerūpi ir kai kurių Juodojo žemyno šalių režimams, galvojantiems vien apie greitai gaunamus pinigus.
Vis dėlto kai kurios ES valstybės, tokios kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Portugalija, Afrikoje tebėra įtakingos. Taip yra dėl to, kad dabartiniams žemyno šalių režimams vis vien tenka pripažinti, kad be Europos įtakos jiems nepavyks sukurti to, kas vadinama stabilia ir efektyviai valdoma valstybe. E. Vareikio teigimu, afrikiečiai nori Europos investicijų, ši sutinka tą daryti tik įvykdžius tam tikras sąlygas – demokratijos, žmogaus teisių, privačios nuosavybės apsaugos srityse. Ryžtis ilgalaikiams projektams niekas nenori, nes nėra garantijų, ir Kinija tokiomis aplinkybėmis daro savo „greitą verslą“ pagal principą – šiandien nafta, ryt pinigai. Situacija daugeliu atžvilgių paradoksali – Europos įtaka nemenka, bet atsakomybės imtis ji nenori.
Kai kurie Afrikos šalių režimai bandė daryti sandėrius su tarptautinėmis institucijomis, tokiomis kaip Pasaulio bankas ar Tarptautinis valiutos fondas, bet viskas baigėsi tuo, kad skolų joms taip ir nepavyko grąžinti. Esama minties Afrikos skolas nurašyti, juolab kad palūkanų pavidalu Vakarai jas vis vien susigrąžino. Bet ir čia nesutariama: Juodojo žemyno šalys norėtų, kad skolos būtų nurašytos be jokių sąlygų, tai yra neklausiant, kur tuos pinigus padėjo dažnai perversmų keliu besikeičiančios žemyno valdžios, o Vakarai su tuo sutikti nelinkę.
Pasak E. Vareikio, taip ir darbuojasi Juodajame žemyne visi po truputį. Kadangi Afriką remiančių organizacijų daug, bendras vaizdas gana margas: JT dirba vienaip, ES kitaip, privatūs fondai turi savo metodikas. Tarkime, AWEPA mėgina Afrikai padėti finansuodama konkrečius projektus. Visai neremti nebūtų geras sprendimas. Afrikoje yra iš tiesų labai nelaimingų regionų, tokių kaip Sudano Darfūras.
Rusų interneto dienraštis „Polit.ru“ vasario 1 dieną paskelbė žinutę, kurios antraštė tokia: „Pasiektas infliacijos pasaulio rekordas – 50 tūkst. procentų“. Pasak žiniasklaidos, vos po dviejų savaičių jis perkopė ir 60 tūkstančių. „Rekordas“ pasiektas Zimbabvėje, kur ekonomika 2007 m. smuko devintus metus iš eilės. Šalies prezidento Roberto Mugabe nurodymas mažmeninės prekybos įmonėms mažinti kainas ne tik nieko nepakeitė, bet netgi privedė prie to, kad ėmė trūkti visų prekių.
O štai priešingas paveikslėlis. Italų dienraštis „Corriere della sera“ straipsnyje „Paryžius: saldus Afrikos „karalių“ gyvenimas“ pasakoja apie pilaitę Eliziejaus Laukuose, kainuojančią 18 mln. eurų, apartamentus prestižiniuose Paryžiaus rajonuose, vilas ir butus prie Viduržemio jūros – iš viso 33 nekilnojamojo turto objektus, priklausančius dešimtmečius Gaboną valdančiam prezidentui Omarui Bongo ir jo giminaičiams.
E. Vareikio teigimu, Afrika yra unikalus žemynas, jo šalys yra labai skirtingos, ir visa gausybė eksperimentų, kurie buvo vykdomi per maždaug 40 pokolonijinių metų, galiausiai baigėsi niekuo. Vakarietiškos demokratijos (mums ji – savaime suprantama vertybė) ryšys su žmonių gyvenimo gerove Afrikoje gana dviprasmis. Afrikiečiai nori gyventi taip pat pasiturimai kaip europiečiai, bet nelabai nori ar nelabai pajėgia perimti vakarietiškos laimės siekimo modelį, tai yra daug dirbti, konkuruoti, gerbti žmogaus teises ir t. t.
Daugelis Afrikos šalių lengviau iškaulija pinigų iš Vakarų fondų nei sugeba surinkti mokesčius. Žemyne yra šalių, tepajėgiančių surinkti 10 procentų mokesčių. Rytų ir Vidurio Europa, žlugus sovietinei imperijai, vaizdžiai kalbant, „gavo meškerę“ ir nors su permaininga sėkme, bet mokosi gaudyti žuvį. Afrikoje meškerę veikiausiai pavogs, be to, ją tenka duoti beveik kiekvienam naujam šalies vadovui, nes kone kiekvienam iš jų atrodo, kad su jo atėjimu į valdžią šalies istorija prasideda iš naujo.
Ir patys afrikiečiai nežino, koks yra tas tikrasis jų kelias. Juodasis žemynas tebeieško savęs, o Europai jis aktualus tiek, kiek nekenkia saugumui. Tiesa, kaip žinome, Afrikoje retai kada būna ramu.
Arūnas Spraunius