Europos Sąjunga neturi sutikti su nauja partnerystės su Rusija sutartimi tol, kol ši šalis galutinai nepasitrauks iš Gruzijos teritorijos, rašo „The Economist“.
Rusija šią savaitę pranešė, kad, kaip ir žadėjo, išvedė savo karius iš Gruzijos teritorijos į Pietų Osetiją ir Abchaziją. Daugelis Europos Sąjungos lyderių suskubo girti Kremlių už sąlygų, prieš 6 savaites sutartų su Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy, įvykdymą. Buvo raginama sugrįžti prie įprastinio bendradarbiavimo. Dauguma nori, kad derybos dėl naujos partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties būtų atnaujintos lapkritį. ES tuo siunčia tokį subtilų pareiškimą: pamirškite apie įkyrų Gruzijos prezidentą Mikhailą Saakašvilį, kuris bet kuriuo atveju atsakingas už karo pradžią rugpjūčio 7 dieną, ir kreipkite daugiau dėmesio neatidėliotinai užduočiai pagerinti santykius su didžiausia mūsų energetinių išteklių tiekėja.
Vakarai turi su Rusija apie daug ką pakalbėti, kad ir pavyzdžiui, apie siekį neleisti Iranui įgyti branduolinio ginklo ar apie tolimesnį pačios Rusijos ir Amerikos branduolinio arsenalo mažinimą. Tačiau būtų blogai kreipti dėmesį į tokių valstybių kaip Vokietija, Italija ir jų sąjungininkių raginimus pradėti derybas dėl naujos partnerystės sutarties, tarsi Gruzijos karas nė nebūtų įvykęs. Pagrindinė priežastis yra ta, kad Rusijos karių išvedimas iš esmės yra fiktyvus. Dviejuose anklavuose Rusija paliko apie 8 tūkst. savo karių. Kaimai Pietų Osetijoje ir aplink ją buvo brutaliai apvalyti nuo gruzinų gyventojų. Be to, abchazų pajėgos užėmė Kodorio tarpeklį, kurį anksčiau kontroliavo Gruzija. To jokiu būdu negalima vadinti atsitraukimu į pozicijas, užimtas iki rugpjūčio 7 dienos. Būtent atsitraukimas į pozicijas, užimtas iki rugpjūčio 7 dienos, buvo išankstinė sąlyga, kurią reikia įvykdyti norint atnaujinti derybas. Negana to, Rusija vis dar neleidžia 200 ES stebėtojų įžengti į šias dvi ginčytinas teritorijas.
Kai kas mano, kad Gruzija ir Kaukazas yra per maža, per tolima ir nereikšminga teritorija. Tačiau priešingai, tai yra strategiškai reikšmingas regionas, galintis vaidinti lemiamą vaidmenį ateityje užtikrinant ES energetinį saugumą. Ir, kaip teigė M. Saakašvilis, jei rusai pagalvos, kad gali likti nenubausti dėl invazijos ir dalies Gruzijos teritorijos okupacijos, tai gali paskatinti tolimesnes jų avantiūras. Karas buvo populiarus tarp eilinių rusų: prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir ministro pirmininko Vladimiro Putino populiarumas išaugo net nepaisant finansinės krizės. Tokiose šalyse kaip Ukraina, Baltarusija ar Baltijos valstybėse yra daug Rusijos piliečių, ir Kremlius gali greitai surasti priežastį juos „ginti“. Lygiai taip jie atrado priežastį ginti Rusijos piliečius Pietų Osetijoje.
Be to, kalbama ne tik apie Kaukazą. Tiek D. Medvedevas, tiek užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas murmėjo karingus pasisakymus apie Rusijos kaimynes ir Vakarus bendrai. Trumpas karas su Gruzija atrodo patvirtino, kad Rusija mano galinti gąsdinti savo kaimynus net ir grasindama panaudoti jėgą. Be to, energetinių išteklių tiekimą Rusija ir toliau laiko dar vienu ginklu savo arsenale. Negali būti nė kalbos apie partnerystę su ES, kol Kremlius nepakeis savo mąstysenos.
