Mūsų epochoje civilizacijos skirstomos ne tautiniu, bet religiniu principu. Tačiau kaip ir Egipto, Kinijos ar Helenų civilizacijų periodais, vyksta tiek konfrontacija, tiek dialogas ar net asimiliacija civilizacijų pagrindu. Šie reiškiniai, ko gero, akivaizdžiausi šiuolaikinėje Europoje, kur greta šimtmečius dominavusio krikščioniškojo pagrindo vis labiau įsiterpia ir musulmoniškasis pasaulis. Todėl labai svarbu atsakyti, kokia kryptimi vyksta musulmonų integracija į Europos kultūrą, ar ji iš viso vyksta, o galbūt Vakarai pamažu integruojami į islamo pasaulį.
Religijų panašumai ir skirtumai
Nors pastaruoju metu musulmonų ir krikščionių bendravimą apibūdinti sunku, šios religijos turi daug panašumų. Reikia pripažinti, kad dauguma Korano idėjų paimta iš Senojo ir Naujojo Testamentų: pasaulio sukūrimas, istorijos apie Adomą, Abraomą, Mozę. Vis dėlto tyrinėtojai pabrėžia, kad kai kurios istorijos iškraipo biblinius faktus. Musulmonai, nors ir ir tiki, kad Biblija yra iš Dievo ir tinkama mokyti, tačiau mano, kad ji yra iškraipyta, o ne Koranas.
Abiejų religijų atstovai įžvelgia ir kitų prieštaravimų viena kitos dogmose. Musulmonai pripažįsta nekaltą prasidėjimą – kad Jėzus gimė iš Mergelės Marijos, tačiau netiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Nepriimtinas jiems ir požiūris, kad Jėzus tuo pačiu turėjo dievišką ir žmogišką prigimtis.
Musulmonai vadovaujasi Senojo Testamento supratimu, kad teisus Dievas negalėjo siųsti teisaus pranašo, kad jį nukryžiuotų, nes nužudomi būdavo tik netikri pranašai. Tad sutikti su nukryžiavimu musulmonui reikštų pripažinti Kristų klaidingu pranašu, o islame jis laikomas didžiu pranašu ir mokytoju. Korane yra 23 Jėzaus teigiami titulai. Jų net daugiau, nei priskiriama Mohamedui.
Vis dėlto Biblijos ir Korano tyrinėtojai pateikia net 24 Biblijos iškraipymo faktus Korane. Štai kad ir musulmonų supainiotos Abraomo ir Mozės sesuo Mirijamą su Jėzaus motina Marija. Arabų kalboje „Marija“ yra „Mirijam“, abu žodžiai skamba identiškai, tačiau šiuos du biblinius personažus skiria daugiau nei tūkstantis metų.
Konfrontacija tęsiasi šimtmečius
Tačiau islamas – tai mesianistinė religija, tuo jis galbūt artimiausias krikščionybei. Vis dėlto šių religijų konfrontacija vyko ištisus šimtmečius. Ir islamas, ir krikščionybė kariavo religinius karus. Kryžiaus žygiai, kuriuos Europa kariavo remdamasi Jėzaus karsto vadavimo ideologija, irgi buvo civilizacijų konfliktas.
Tik technologijos tada buvo artimos, narsa ir fanatizmas – tapatūs, metodas – agresyvus. Europos pajėgumą stabdė tai, kad atstumai tuo metu daug reiškė, laivais visų riterių pervežti nebuvo įmanoma, sausumos kelias irgi buvo užtvertas kalnų, sąsiaurių, upių ir politinių kliūčių.
Popiežiai jautė pavojų, arabus nuo Neapolio skyrė nedidelis sąsiauris, nesaugus buvo ir Konstantinopolis – Bizantijos valdos slyste slydo iš rankų, ir prevencinio karo, smogiant nelauktoje vietoje į priešo teritorijos gilumą, reikėjo, kad islamo dėmesys laikinai būtų atitrauktas nuo didžiųjų tikslų – Bizantijos, Romos.
Kryžiaus žygiai užtaikė ant pačios islamo konsolidacijos bangos, ir kovos buvo žiaurios, tačiau svarbiausia – jos vyko už Europos ribų. Todėl, nors Europos riteriams ir jų kariuomenėms pavyko tik tam tikram laikotarpiui įsitvirtinti Šventojoje žemėje, šie karai užkirto kelią galimai islamo invazijai į Senąjį žemyną.
Imigrantų armija
Kryžiaus žygiai ir vėlesnės viduramžių kovos su musulmonų armijomis leido apsaugoti Europą nuo šių karingų arabų. Tik XX a. musulmonai pradėjo taikiai keltis į Europą. Mūsų laikais jie atvyksta ne kaip kariai, bet kaip ekonominiai migrantai. Jų Vakarų Europoje itin gausu.
Didelė dalis atvykėlių anksčiau buvo Europos šalims priklausiusių kolonijų gyventojai musulmonai. Apsigyvenę Europoje, jie pamažu sukūrė savo bendruomenes. Pastaruoju metu Europoje gyvenai milijonai musulmonų.
Dideliam europiečių nusivylimui, kompaktiškai gyvenančios musulmonų bendrijos praktiškai nesiintegruoja į europietišką socialinę ir kultūrinę erdvę, tad ką jau kalbėti apie asimiliaciją. Jie nepripažįsta europietiškos demokratijos vertybių, gyvena pagal savo įstatymus ir taisykles. Čadrų nešiojimas ir daugpatystė – tai ne pagrindiniai nukrypimai nuo europietiško elgesio normų.
Musulmonų bendrijose daugiausia veikia šariato įstatymai ir nuolat auga radikaliojo islamizmo įtaka. Nevienodai vertinamas ir Turkijos siekis tapti ES nare. Dalis Europos Sąjungos šalių reiškia susirūpinimą šios musulmoniškos valstybės galima naryste, nerimauja dėl islamizacijos.
Tuo labiau kad kai kurios Vakarų Europos šalys ir taip tampa musulmoniškesnėmis. Pavyzdžiui, Prancūzijos San Deni departamentas kur kas labiau primena kokią nors musulmonišką šalį nei Paryžiaus priemiestį.
Ekspertai jau atvirai kalba, kad tuose anklavuose bręsta nauja musulmoniška atmaina. Tai ne europietizuotas islamas, o labai radikalus islamizmas, kuris išnaudoja Vakarų civilizacijos pasiekimus savo tikslams. Europoje dabar egzistuoja ir politinės prielaidos musulmonų anklavų savarankiškumui, o visiškai svetima jų mentalitetui per daug liberali ateistinė aplinka stumia juos į pačius radikaliausius islamo sluoksnius.
Tam Europoje gyvenančius musulmonus nuolat kursto ir įvairios islamiškos organizacijos, judėjimai. Todėl galima įsivaizduoti, kad musulmonų anklavai greičiau pasieks autonomijos (jei ne politinės – tai kultūrinės) statusą, nei asimiliuosis su ateistine tampančia Europa.
Socialinės ir ekonominės problemos
Europos žiniasklaida išspausdino tyrimų duomenis, kurie rodo, kad po dvidešimties metų ES sostinė Briuselis gali tapti musulmonų miestu. Tuo labiau kad musulmonai jau dabar sudaro maždaug trečdalį šio miesto gyventojų, o praėjus 15–20 metų jie bus gyventojų dauguma. Musulmonų sparčiai daugėja ir kitose Europos valstybėse.
Vis daugiau musulmonų Vakarų Europoje yra bedarbiai. Būtent musulmonai lemia didelį nedarbą ir Briuselyje – apie 20 proc. jų niekur nedirba. Tokiai tendencijai turi įtakos keletas priežasčių: reikia pripažinti, kad į musulmonus dalis visuomenės Vakarų Europos valstybėse žiūri priešiškai, vis dažniau apie juos kalbama kaip apie teroristus ar radikalus.
Darbdaviai taip pat galbūt kiek stereotipiškai vertina musulmonus.
Vis dėlto yra ir kita, galbūt net akivaizdesnė tokio vis labiau plintančio socialinio reiškinio kaip musulmonų nedarbas Vakarų Europoje, priežastis. Dėl gana didelių socialinių išmokų vis dažniau musulmonai renkasi tokį pajamų šaltinį. Šis reiškinys vis labiau finansiškai slegia ir Vakarų valstybes. Be to, nedarbas sumažina ir musulmonų integraciją visuomenėje.
Taigi vieni analitikai akcentuoja, kad pati musulmonų bendruomenė nenori integruotis, jiems nepriimtinos vakarietiškos demokratijos vertybės, jie blogai asimiliuojasi su vietiniais gyventojais, socialine aplinka, musulmonai išsaugo Korano padiktuotas elgesio ir tikybos normas, jie pirmenybę teikia ne vietos įstatymams, bet šariato principams. Vis dėlto nemažai apžvalgininkų pažymi ir nepakankamos socialinės integracijos, imigrantų diskriminacijos, gyvenimo šansų nelygybės tendencijas. Yra ir trečias požiūris – įžvelgiamas religinis atspalvis.
Bendra iniciatyva teikia vilčių
Dėl didėjančios islamizacijos įtakos ir su tuo susijusių tendencijų nerimauja ir Vakarų Europos politikai, ir gyventojai, ir dvasininkai. Musulmonų intelektualai taip pat pabrėžia siekį imigrantų reikalus aptarti išsamiai ir spręsti bendro sugyvenimo Europoje problemas.
Tuo labiau kad ir patys musulmonų inteligentijos atstovai – tarp jų buvo 138 mokslininkai – pernai parašė laišką popiežiui ir kitiems krikščionių vadovams, ragindami užmegzti dialogą. Todėl bendradarbiavimo apraiškos atvėrė naujas tendencijas tarpusavio supratimui.
Popiežius Benediktas XVI netgi žengė istorinį žingsnį – pritarė nuolatinio katalikų ir musulmonų forumo įsteigimui. Tai pirmas tokio pobūdžio forumas. Jo steigiamasis suvažiavimas vyks Vatikane lapkričio mėnesį. Istorinis sprendimas buvo priimtas po ilgai trukusių pokalbių Romoje – susitiko Vatikano katalikų ir musulmonų atstovų delegacijos.
Popiežius patvirtino, kad eina savo pirmtako Jono Pauliaus II pramintu keliu ir karštai trokšta, jog vieni kitų pasitikėjimu pagrįsti santykiai bus net tik puoselėjami, bet ir plečiami nuoširdaus ir pagarbaus dialogo dvasia. Tas dialogas paremtas kuo autentiškesniu vieni kitų pažinimu, kuris leistų pakilia širdimi pripažinti esamas bendras religines vertybes ir lojaliai kreipti dėmesį į skirtumus bei juos gerbti.
Galimas ir konstruktyvus dialogas
Taigi negalima traktuoti, kad musulmonų integravimosi akcentai vien tik negatyvūs. Išties ne taip ir mažai kultūros, meno, įvairių mokslo sričių atstovų, atvykusių iš islamiškų kraštų, puikiai integravosi į Europą, prisideda prie jos plėtros, bendros gerovės kūrimo.
Žinoma, negalima vienareikšmiškai akcentuoti, kad jei valstybė įgyvendina daugiau ar mažiau demokratinių standartų politiką, tai ir jos piliečiai, atvykę gyventi Europą, laikysis šių principų. Tačiau prielaidos leidžia teigti, kad įmanomas musulmonų ir europiečių konstruktyvus dialogas. Tam turėtų dėti pastangas abi pusės – tiek musulmonų bendruomenės, tiek ir Europos valstybės, nes kitaip konfrontacija vėl pasikartos riaušių ar sprogimų metro pavyzdžiais.
Nors pastaruoju metu konfrontacija tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje tarp šių religinių konfesijų vis stiprėjo, bendro forumo iniciatyva parodė ir dialogo galimybę. Tai leidžia tikėtis, kad didėjant Vakarų islamizacijai galbūt pagaliau išryškės musulmonų ir krikščionių pasaulėžiūrų sugyvenimo tendencijos, tai ypač aktualu dabartinei Europai.
Po daugybės tiek praeityje, tiek mūsų dienomis vykusių ir vykstančių susipriešinimo tarp krikščionių ir musulmonų epizodų prasidėjęs dialogas, neslepiant sunkumų ir skirtumų, yra precedento neturinti ir dideles viltis teikianti tendencija. Nors civilizacijų susidūrimas vyksta ir toliau, o islamo vidinė konfrontacija ir radikalėjimas taip pat nemažėja, dialogo iniciatyvos leidžia tikėtis, kad parodyta bendradarbiavimo galimybė ateityje leis sukurti ne priešų ir nesantaikos, o diskusijų bei islamo ir krikščioniškos pasaulėžiūros sugyvenimo Europą.
Parengė G.Dubonikas
