Per nacionalines šventes estai susiburia po savo vėliava, tačiau kasdieniame gyvenime nelinkę atsiverti, ypač užsieniečiams. Draugiškumo stoka pavertė Estiją viena liūdniausių Europos šalių.
Naujausiame "Happy Planet" indekse Estija rikiuojasi po visų Europos šalių. Sudarytojai teigia, jog taip nutiko dėl to, kad estai labai stokoja bendruomeniškumo, bendrumo jausmas šioje tautoje itin menkas. Estai gerai jaučiasi draugų kompanijoje, tačiau įtarūs viso likusio pasaulio atžvilgiu ir linkę suraukti antakius, kai sutinka žmones, kurių nepažįsta.
Kai estai atsiduria kituose pasaulio miestuose, socialinio elgesio įvairovė gali juos išmušti iš vėžių. Jų natūralus tiesmukumas prastai dera prie formalaus mandagumo. Dažnas estas nustemba, kad mandagiam reikia būti ne tik tarp draugų, bet ir gatvėje. Kai miesto traukinyje kas nors užmina kitam ant kojos, atsiprašo abu: vienas, kad užmynė, kitas - kad nepatraukė kojos. Tokie mandagumai nėra nereikšmingi. Jie išreiškia solidarumą tarp žmonių, taip pat ir solidarumą su nepažįstamaisiais. O šito estams dar reikia išmokti.
Estijai atgavus nepriklausomybę ir nevaržomam kapitalizmui įsisiautėjus romėnų posakis "Žmogus žmogui vilkas" labai atitiko laiko dvasią ir gerai prigijo. Supratimas, atjauta ir kiti geri jausmai buvo palikti tik specialioms progoms ir šventėms. Estijai atsikračius išorinės grėsmės jos teliko vienintelės, kai žmonės buvo pasirengę būti kartu. Tų progų netrūksta. Kasmet liepos pradžioje Estijoje vyksta Dainų šventė, šiemet birželį buvo atidengtas Nepriklausomybės paminklas, 2008 metais visoje šalyje buvo organizuotas aplinkos ir miškų valymas. Būtent per tokius renginius dažniausiai ir pasireiškia estų nacionalizmas, tačiau jis nėra gilus.
Labiausiai jaudinamasi, kad jaunimui, naujai kartai žmonių, gimusių maždaug prieš 20 metų, prisiminimai apie Baltijos kelią (1989 metų rugpjūtį) mažai ką tereiškia. Jie nebenori klausytis liepsningų politikų kalbų, anuomet kaitinusių žmonių jausmus. Jaunuomenei kur kas svarbiau yra mobilusis telefonas ar pirma kelionė į užsienį.
Antra vertus, sunku būtų teigti, kad anksčiau estų identiteto jausmas buvo stipresnis negu dabar arba kad Estijos vėliava buvo labiau branginama. Ir ji neturėtų būti vienintelė, kuri estus suburia. Kaip rašo "Postimees", pirmųjų nepriklausomybės metų jaudulį pakeitė baimė, jog "mes gyvename Lotynų Amerikoje, kur valstybių vadovai sako kalbas, mažai ką bendro turinčias su tikrove, o žmonės moja vėliavomis traukdami kilimėlį iš po kaimyno kojų".
