Prancūzų „Le Huffington Post“ publikacijoje Georgijus Gotevas užtikrina, kad pavadinime nėra nė šešėlio ironijos. Taip, Ukrainos krizės metu Rusijos prezidentas sujudino ilgametę tvarką. Taip, jis pamynė tarptautinę teisę, užtikrintai spjovė į įstatymus.
Tačiau Europos Sąjunga jam turėtų padėkoti, nes jis sugebėjo išvesti ją iš stuporo. Šiuo metu ES pradeda rimtai svarstyti apie nuoseklesnės ir stipresnės išorinės politikos būtinybę, plėtoti bendrą gynybos politiką, stengiasi pasirinkti vieną kelią energetikos klausimu. Argi visa tai ne V. Putino nuopelnas?
V. Putinas naudojasi Europos susiskaldymu
V. Putinas nusprendė taip giliai veltis į Ukrainos avantiūrą tik todėl, kad pamatė ES silpnumą. Jam dabar Europa – kažkas, kuo buvo Rusija valdant Borisui Jelcinui, o to niekaip nepavadintum komplimentu Europos Komisijos vadovui Jose Manueliui Barroso'ui ir Sąjungos šalių vadovams.
SSRS subyrėjo į gabalus 1990-ųjų pradžioje, tačiau dabar Rusijoje atsirado galimybė atsirevanšuoti. V. Putino logika: jeigu Europą skaldo vidinės problemos, jeigu ji dūsta nesant vieno lyderio, tuo nedelsiant reikia pasinaudoti! Kaip anksčiau pasielgė Vakarai, pastūmėdami į bedugnę Sovietų imperiją.
Eurazijos projektas ir Ukrainos likimas
Ukrainai teko esminis vaidmuo Kremliaus planuose formuojant Eurazijos sąjungą. Nors Rusija be skrupulų priima šią šalį kaip įprastą satelitą, be jos Maskvos projektas būtų itin sudėtingai įgyvendinamas praktiškai. ES reikia suprasti, kad jos gražios kaimynystės politika, taikoma buvusioms Sovietų respublikoms, reiškia žingsnį į ypatingą teritoriją.
Esmė ta, kad pagal V. Putino logiką rusų ambicijos nesustoja ties ES sienomis. Įsivaizduojamos Eurazijos sąjungos sienos apima didžiąją dalį posovietinės erdvės ir visą pravoslavišką pasaulį.
Dirbtinai sukurta priešprieša Vakarų vertybėms
Visi, kas manė, kad Rusija nepanaši į Sovietų Sąjungą, labai klydo. Bėgant metams V. Putinas sugebėjo iš naujo suformuoti ideologiją. Ji nukreipta prieš „melagingas Vakarų vertybes“ (taip pat ir vienos lyties santuokas, kurias jis lengva ranka sugretina su pedofilija), vienpolio JAV pasaulio ir jų Europos „priekabų“ modelį. Prezidentas agresyviai kursto patriotizmą, kuris remiasi jo paties asmenybės kultu (o jame susijungia Stalino ir Petro I įvaizdžiai). Iš tiesų tai V. Putinas mėgstamas net ir tose valstybėse, kurių užkariauti jis neturi ir menkiausio noro. Recepą Erdoganą garbinančios turkų masės lygiai taip pat žavisi V. Putinu.
Europai itin pasisekė, kad adrenalino pliūpsnis V. Putiną apėmė tada, kai pavyko sukontroliuoti euro zonos krizę. Įsivaizduokite, kas būtų buvę, jeigu Ukrainos krizė būtų prasidėjusi vienu metu su euro krize. Kaip tuo metu, neramumų ir recesijos apimtų broliškų Kipro ir Graikijos valstybių fone, būtų pasielgusi ir be to galinga Rusijos propagandinė mašina. Ar būtų šios šalys likusios euro zonoje? Sunku pasakyti. Ir kas tokiu atveju būtų ištikę Europą?
Europai reikia padėkoti V. Putinui už tai, kad jis nepabandė pakenkti jai tuo sunkiu periodu. Kaip ten bebūtų, Europa nėra apdrausta nuo būsimų problemų ir turi kaip įmanoma greičiau priimti atitinkamas saugumo priemones. Kol kas ES, kaip ir anksčiau, vadina Rusiją „strateginiu partneriu“. Tačiau kiek visai tai dar tęsis?
Georgijus Gotevas yra „Euractiv“ redaktorius, Rytų šalių specialistas.
