Nutraukusi dujų tiekimą Rusija gerokai supurtė Europos Sąjungą. Teko ir Ukrainai, tačiau vargu bau Europa rūpintųsi Ukraina, jei ne šioje šalyje nutiestas dujų tranzito vamzdynas.
Rusija ir Ukraina nesutaria dėl daugelio su dujų reikalais susijusių klausimų, o ypač dėl kainų. Šių šalių konfliktas paprastai paaštrėja žiemą, prieš pat naujuosius metus, kai reikia suderėti Ukrainai tiekiamų dujų, o taip pat ir tranzito kainą. Rusija pareikalauja mokėti daugiau, tas reikalavimas atmetamas, pateikiant kitus reikalavimus, ir pasideda derybų karas, į kurį įsitraukia aukščiausi abiejų valstybių pareigūnai. Niekas neabejojo konfliktą vyksiant ir šią žiemą, tačiau nebuvo laukta, jog į jį bus įtraukta ir ES. Įtraukta besispardanti.
Aukščiausi ES pareigūnai buvo šokiruoti ir ilgai negalėjo susigaudyti, kas ir kodėl vyksta. Apstulbimas ypač ryškus lyginant įvairius jų pasisakymus – nei aiškaus konflikto vaizdinio, nei veiksmų strategijos. Už energetiką atsakingas komisaras Andris Piebalgas viešai prisipažino esąs šokiruotas tokios įvykių eigos ir šąlančių ES šalių, į kurias nebetiekiamos rusų dujos, vaizdo. Labiausiai ir stebina ne Rusijos veiksmai, o aukštųjų ES politikų ir juos aptarnaujančių analitinių institucijų nesugebėjimas numatyti tam tikrų įvykių eigos ir jiems iš anksto ruoštis. Juk per pastaruosius kelerius metus bendradarbiavimo su Rusija patirtis apima ir ankstesnį dujų tiekimo pertrūkį, ir karinį smūgį Gruzijai, ir dalies Gruzijos teritorijos aneksavimą, ir elektroninį smūgį Estijai. O kur dar įvairiausi grasinimai ir šantažai. Rusija pamėgo netikėtumais stebinti ir stulbinti ES, tad ir ES jau būtų metas paruošti savų netikėtumų.
Jau prieš trejetą metų buvo aiškiai suvokta, jog ES energetikos srityje dera kalbėti su Rusija vienu balsu, todėl būtina sukurti politinę nuostatą, kurios laikytųsi visos narės. Svarbiausia - mažinti ES šalių priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių, vadinasi, reikia plėtoti alternatyvios energetikos sektorių ir kuo greičiau laisvinti prie Rusijos dujų vamzdžio „privirintas“ šalis. Tam reikalinga aiški atominės energetikos plėtros programa. Deja, kol kas daug kalbų, maža tvirtų politinių nuostatų.
Kodėl nepavyksta nustatyti tvirtas politines energetinių santykių su Rusija gaires? Dėl daugelio priežasčių, kurių ir suminėti neužtektų vietos, tačiau viena svarbiausių ta, kad kai kurių didžiųjų šalių energetikos korporacijos dirba ranka rankon su Rusijos kompanijomis. Todėl verslo interesai nustelbia politinį būtinumą ar su juo konfliktuoja. Šitai liudija ir toks faktas. Minėto A. Piebalgo kuruojamoje srityje veikia 36 ekspertų grupės, patarinėjančios politikams energetikos, energijos ir išteklių transportavimo, taip pat branduolinio saugumo klausimais. Nors buvo pažadėta, jog tų grupių sudėtis bus paskelbta jau praeitų metų vasarą, iki šiol žinoma tik bene apie tris grupes. „Alternatyvių kuro rūšių“ grupėje 23-ys korporacijų atstovai, su ja susiję 10 pelno nesiekiančių mokslinių tyrimo institutų ir tik dvi nevyriausybinės organizacijos. Visiškai aišku, kieno interesai vyrauja. Korporacijų interesams gerai atstovaujama ir kitose grupėse.
Kitas svarbus dalykas – įsitvirtinusi nuostata neerzinti Rusijos ir stengtis palaikyti kuo geresnius santykius su anuo metu prezidentu, o dabar premjeru Vladimiru Putinu. Nesiryžtama aiškiai išsakyti savo nepasitikėjimo Rusijos pateikiamomis įvykių interpretacijomis, juolab neleidžiama sau netikėti net akivaizdžiu aukštųjų Rusijos politikų melu. Tokio „politinio korektiškumo“ įpročio sunku atsisakyti, nors V. Putinas nesyk viešai šaipėsi iš europiečių lyderių. Atviras Kremliaus šeimininko melas ir patyčios nužudžius Londone Aleksandrą Litvinenką turėjo padėti ES politikams suvokti bent jau vieną dalyką – Rusijos politika ES atžvilgiu grindžiama ne skaidrumu ir geranoriškumu, o spąstais ir pinklėmis. Toks yra ir dabartinis Rusijos konflikto su Ukraina pobūdis: kad ir kaip nenorėjo, ES yra įtraukta į šį konfliktą pačiu aukščiausiu politiniu lygiu.
Prisiminkime, ką ES vadovai sakė pirmosiomis konflikto dienomis. Aukščiausiu lygiu buvo pareikšta, jog ES nesikišianti į dviejų verslo subjektų ginčą. Keistokas pareiškimas, rodantis pasimetimą ir, sakytume, politinės vaizduotės stoką. Vis tas „politinis korektiškumas“ – nenorint erzinti Rusijos apsimesta nematančiais, kad Rusijos „Gazpromas“ veikia kaip aukščiausio politinio subjekto įrankis, naudojamas geopolitiniams tikslams. Nejau tokiu „korektiškumu“ jau kažkelintą kartą tikėtasi įtikinti Maskvą, kad ta konflikto nenaudotų politiniams tikslams? Tačiau juk dujų tiekimas ir yra pati tikroji politika bei geopolitinių interesų įgyvendinimo priemonė. Po kelių dienų pasirodė, kad niekaip nepavyksta išlikti nuošaly, o į konfliktą įsijungia pirmieji ne tik Rusijos bei Ukrainos, bet ir kitų Europos valstybių asmenys. Drįsčiau išsakyti nuomonę, jog abi konfliktuojančios pusės jau iš anksto numatė tokią įvykių eigą, kad į savo ginčą kuo „giliau“ įtrauktų ES vadovybę. Vienas iš akstinų – priversti ES palaikyti vieną arba kitą pusę. Šitai reikalinga ir Rusijai, ir Ukrainai.
ES politikai tik gerokai vėliau ėmė suvokti, tačiau atvirai apie tai taip ir neprakalbo, kad vis nauji „technologiniai trukdžiai“, neleidžiantys atnaujinti dujų tranzito, yra ne tiek realios problemos, kiek strategija įtraukti ES į derybas. Stebint įvykių eigą ir šaltakraujišką, o kartais net ironišką (neužmirškime, šąla kelios ES šalys) konfliktuojančių subjektų elgseną, neapleido mintis, jog abi pusės senokai ruošėsi šiam mūšiui. Rusija parengė rezervuarus europinėms dujoms kaupti (kai kurie ekspertai mano, kad užsuktus dujų čiaupus ji pajėgtų išlaikyti iki mėnesio), o Ukraina pasiruošė ilgalaikiam dujų trūkumui, tad kol kas ukrainiečiai nešąla. Vadinasi, per porą trejetą savaičių abi šalys, pasitelkusios ES, turi pasiekti savo tikslus.
Jei tiesa, kad abi šalys iš anksto ruošėsi ilgalaikiam konfliktui, tai ES vadovai ir juos aptarnaujantys analitikai paprasčiausiai pramiegojo būsimą kovą, užliūliuoti įprastomis tapusių abiejų šalių trumpalaikių batalijų, kurios kasmet prasideda po Kalėdų ir baigiasi pirmomis sausio dienomis. Toje kovoje abi šalys siekia priversti ES apsispręsti, ką ji palaiko – Rusiją ir su „Gazpromu“ susijusių Europos korporacijų interesus ar Ukrainos siekius suartėti su ES, o tiems siekiams Rusija visais įmanomais būdais priešinasi. Suprantamas ES vadovų nenoras apsispręsti – siekiama išlaikyti vadinamuosius strateginius santykius su Rusija, o sykiu nežinoma, kaip kalbėti su Ukraina, kurioje nesiliauja politinio elito kovos ir sparčiai daugėja ekonominių problemų.
Dar vienas svarbus dalykas tas, kad dujų konflikte esama korupcinio aspekto. Rusijos dujų tiekimą valdo bendra abiejų šalių kompanija „RusUkrEnergo“, kuri buvo sukurta tam, kad aukščiausiems abiejų šalių politikams paskirstytų šimtus milijonų iš įvairių kainų skirtumų „atsirandančių“ pinigų. Kai kurie analitikai mano, jog tų pinigų paskirstymas mažėjant dujų kainai ir yra konflikto esmė. Kad ir kaip būtų, per tos kompanijos sąskaitas teka didžiuliai pinigų srautai, kuriuose jau savaime glūdi galinga gundomoji galia. Prisiminime, jog Rusijos dujų pinigams neatsispyrė net buvęs Vokietijos kancleris, tad šiuo metu Vokietijos energetikos kompanijų interesai labai trukdo sukurti vieningą ES energetikos politiką. „Priartėję“ prie tiekimo ir tranzito verslo ES pareigūnai pajus ne tik gundymo galią, bet ir bus priversti „pridengti“ tą verslą, iš kurio pelnosi aukščiausi Rusijos ir Ukrainos politikai, nes tik su jais galima kalbėti apie svarbiausius Europos reikalus...
