Dar prieš referendumą Airijoje dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo, kuris, kaip žinia, pasibaigė pralaimėjimu, Europos Parlamento Sąjungos už tautų Europą frakcija, spaudžiama šios šalies atstovų, iškėlė klausimą, ką ES karinės pajėgos veikia Afrikoje. Neutralumo politikos besilaikantys airiai nerimavo, kad ES misija Čade ir Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR) gali prasilenkti su jų pozicija.
Ir nors EUFOR (European Union Force – tarptautinės ginkluotosios internacionalinės ES pajėgos) operacija Čade bei CAR pristatoma kaip ilgalaikio konflikto Darfūre sprendimo paieška, stabilumo regione skatinimas bei partnerystės tarp ES ir Afrikos įtvirtinimas, diskusijos dėl šios misijos nerimsta ne tik Airijoje.
Pirmąja jungtine karine Europos Sąjungos misija Afrikoje reikėtų laikyti 2003 m. Jungtinių Tautų prašymu į Kongo Demokratinę Respubliką nusiųstus 1,8 tūkst. ES karių. Tai buvo pirmoji EUFOR operacija už savo žemyno ribų. 2007 m. ataskaitoje Didžiosios Britanijos armijos generolas leitenantas Davidas Leakey užtikrino, kad „operacija Konge buvo sėkminga – tai buvo visokeriopai pavykusi ES dislokacija“.
Vėliau iškilo Sudano ir Čado klausimas – 2007 m. rudenį Liuksemburge ES užsienio reikalų ministrai nutarė pradėti taikdarių operaciją Čade. Oficialiai numatyta pradžia – 2008 m. sausio pabaiga, tačiau dėl ypač įtemptos padėties Čade europietiškos misijos startas buvo atidėtas.
Ką veikia ES karinės pajėgos Čade? Ši misija turi Jungtinių Tautų mandatą ir skelbia esanti įpareigota užtikrinti pabėgėlių, civilių asmenų saugumą bei sudaryti sąlygas dirbti humanitarinėms organizacijoms. Šiuo metu Čade daugumą pabėgėlių sudaro Darfūro regiono gyventojai, kurie gelbėjosi nuo neišvengiamo smurto ir suirutės.
Čadas – Centrinės Afrikos šalis, iki 1960 m. – Prancūzijos kolonija. Ši šalis iki šiol ypač rūpi Prancūzijai, kuri nuo 1986 m. Čade laiko daugiau kaip tūkstantį karių. Kas iš tiesų vyksta šioje neramioje Afrikos valstybėje, suprasti iš šalies nepaprastai sudėtinga. Dabartinis ir ilgalaikis Čado prezidentas Idrissas Deby į valdžią atėjo atvirai padedamas Sudano vyriausybės, tačiau santykiai su šia šalimi ir tarp įtakingų abiejų valstybių lyderių, švelniai tariant, yra be galo painūs ir permainingi. Šiaip ar taip, 2007 m. gruodį ir 2008 m. sausį I. Deby lėktuvai bombardavo Darfūrą, kur taikiniais tapo ir šiandieniniai Čado sukilėliai, dėl kurių veiklos įtampa šalyje tik didėja. Dar 2006 m. balandį sukilėliai iš Jungtinio fronto už permainas, siekiantys „tikrų demokratinių rinkimų“, šturmavo Čado sostinę Ndjameną, bet tuomet jų atakos buvo atremtos. Ne mažesnis išpuolis buvo surengtas šių metų pradžioje, susirėmimai nerimsta iki šiol. Čado vyriausybė tikina, kad sukilėlius, kuriuos Ndjamenoje vadina tiesiog banditais, finansuoja ir ginkluoja Sudano vyriausybė, tačiau ši viską kategoriškai neigia.
Neoficialiai pranešama, kad į konfliktus tarp Čado ir Sudano bei Čado viduje „sumaniai kišosi“ Prancūzija, kuri šios šalies iš savo globos nepaleidžia ne tik dėl banalių sentimentų (buvusi kolonija), bet ir dėl to, kad prieš kelerius metus Čadas tapo naftos eksportuotoju. Be to, niekam ne paslaptis, kad Afrikoje ypač aktyviai veikia Kinija, kuri vadovaujasi pragmatiškais kriterijais, nepaiso jokių „ceremonijų“ (kaip atrodys, kaip kiti įvertins) ir ženkliai mažina Europos įtaką juodajame žemyne.
Prancūzijos aktyvumas Afrikoje nepatinka Vokietijai. Geriausias to pavyzdys – 2007 m. vykęs ES ir Afrikos valstybių vadovų susitikimas, kuriame tik vargais negalais pasirašyta ekonominės partnerystės sutartis. Nepaisant to, daugelio ekspertų vertinimu, šis susitikimas patyrė fiasko ir neatnešė planuotų rezultatų, o viena iš priežasčių – Vokietijos kanclerės Angelos Merkel viešas pasisakymas, nukreiptas prieš Zimbabvės prezidentą Robertą Mugabe, kurio šalyje, anot vokiečių lyderės, šiurkščiai pažeidinėjamos žmogaus teisės. Savo ruožtu R. Mugabe, neabejotinai spalvinga ir prieštaringa asmenybė, pareiškė, kad „Europa yra įžūli ir kamuojama pranašumo kompleksų“.
Grįžtant prie ES misijos Čade, būtina atkreipti dėmesį į Didžiosios Britanijos poziciją. Šią taikdarių misiją atvirai protegavo Prancūzija, kuri, kaip jau minėta, Čade turi savų rimtų interesų. Paryžius prisibijo valdžios pasikeitimo Čade, nes dabartinė vyriausybė, nepaisant visų problemų ir painiavos, kartais netgi vadinama „dukterine“. Įdomu ir tai, kad Čado prezidentas I. Deby, tarptautiniu lygiu ėmus svarstyti stabilumo ir taikos regione klausimą, atsisakė įsileisti Jungtinių Tautų taikdarius, tačiau atvėrė duris europiečiams – ES pajėgoms.
Europos Sąjungos misija Čade labai gerai parodė, su kokiomis problemomis ES susiduria gynybos politikos srityje. Iškilo klausimas, ką siųsti į Čadą, nes ES neturėjo tam tinkamų karinių dalinių. Žinoma, Prancūzija pasisiūlė suformuoti pusę kontingento ir prisiimti pusę finansavimo kaštų, tačiau iš kitų ES valstybių didelio entuziazmo nesijautė. Galiausiai prisidėti prie misijos sutiko Švedija, Lenkija, Austrija, Ispanija, Airija ir kt.
Prancūzijos lobizmui misijos Čade klausimu tradiciškai priešinasi Didžioji Britanija, nors viešai Londonas ir stebisi, kodėl Europos Sąjungai taip sunkiai sekasi kurti jungtines ginkluotąsias pajėgas. Įdomi detalė: operacijai Čade savo sraigtasparnius pasiūlė Rusija…
Pernai Prancūzijos Europos reikalų ministras Jeanas Pierre‘as Jouyet pasiūlė Didžiajai Britanijai bent jau prisidėti pinigais ir taip pademonstruoti, kad tai – bendras Europos reikalas. Tačiau britų Europos reikalų ministras Jimas Murphy atrėžė, kad „mes pasiūlėme politinę paramą ir savo techninę patirtį, bet niekada nežadėjome jokių pinigų ar ginkluotųjų pajėgų“.
Taigi, EUFOR misija Čade braška per visas siūles – didžiausia pasaulyje pagalbos teikėja Europos Sąjunga itin sunkiai sprendžia ir įsikūrimo, ir misijos aprūpinimo klausimus. Be to, bent jau teoriškai egzistuoja tikimybė, kad suirutės draskomame Čade Prancūzija nesugebės išlikti visiškai nešališka. O bet koks neatsargus, tegul ir labai sumanus kišimasis į Čado vidaus reikalus ar vienos iš konfliktuojančių pusių palaikymas iškart sukompromituotų EUFOR misiją ir būtų suduotas rimtas smūgis ateities operacijoms. Nors ir nekyla abejonių, kad pasyviai stebėti, kaip nuo nesiliaujančio smurto ir skurdo kenčia civiliai Afrikos šalių gyventojai, negalima.
Aušra Radzevičiūtė
