Europos Sąjungoje nenumojama ranka nė į vieną kompromisą ar sprendimą, nes taip kuriami precedentai, viskas įaudžiama į bendrą istorijos audinį. 2013 metai politiniam gigantui iššūkių nepagailėjo – nuo naujos narės – Kroatijos prisijungimo iki Didžiosios Britanijos kritikos laisvam žmonių judėjimui, nuo euro zonos krizės valdymo iki Rytų partnerystės pirmūnės Ukrainos akibrokšto. Tačiau atrodo, kad ir 2014-ieji nei eurokratams, nei Europos galingiesiems neleis atsipūsti – Graikijos pirmininkavimas, Škotijos referenfumas ir integracijos gilinimas skamba kaip klastingas klausimų trio.
Pasiruošimas Jungtinių Europos Valstijų kūrimui?
Europos Sąjunga su vis augančiomis Briuselio, Liuksemburgo ir Strasbūro galiomis gąsdina daugelį. Euroskeptikai, pasak politologo Glyno Morgano, energingai bando įtikinti, kad to negalima leisti – jie griežtai ir sistemingai kritikuoja tiek patį darinį, tiek integracijos procesą. ES jiems nereikalinga, neatsakinga, švaistūnė, neatskaitinga, korumpuota, nedemokratiška ir, svarbiausia, svetima. O jau pats procesas – nedemokratiškas, paslaptingas, biurokratiškas ir apgaulingas: žmonės patys nė nesuvokia, kad nedidelių reformų eilė lemia neatšaukiamus pokyčius.
Ekonominės intergacijos gilinimo sprendimu bandant suvaldyti euro zonos krizę aiškiai parodoma, kad galios ir toliau bus perduodamos ES. Lietuvos pirmininkavimo pabaigoje pranešta, kad Ekonomikos ir finansų ministrų taryba ECOFIN pasiekė svarbų susitarimą dėl vienos svarbiausių Bankų sajungos dalių – bendro bankų pertvarkos mechanizmo. Nors iki galutinio susitarimo ir visų ES instituticjų pritarimo kelias dar gana tolimas, finansų ministras Rimantas Šedžius iš džiaugsmo jau trynė rankas, mat susitarus dėl minėtojo mechanizmo Bankų sąjungos architektūra jau beveik baigta. Taigi ekonominės integracijos variklis, kuris nulemė Europos valstybių bendradarbiavimo pradžią prieš daugiau nei 50 metų, nestrigdamas veikia ir toliau. Galingiausia pasaulio moteris kanclerė Angela Merkel grįžti prie ES ekonomikos politikos centralizavimo planuoja 2014 metų antroje pusėje – tiek laiko pasiruošimui reikia todėl, kad gali tekti keisti net pagrindines ES sutartis. Tokios galimybės svarstymas rodo, kad Sąjungoje įmanomas bet koks pokytis.
Prakalbus tokios neišvengiamybės kalba reikia neužmiršti, kad priešiškos nuomonės gynėjai irgi nesnaudžia. Net Lietuvoje. Jau sutarus dėl Bankų sąjungos kūrimo politologas Laurynas Kasčiūnas aiškino, kad „Jungtinės Europos Valstijos“ kol kas tėra teorinis terminas. „Tie žmonės, kurie bando sulyginti Jungtines Amerikos Valstijas ir ES, nelabai supranta, ką šneka. Tai visiškai skirtingi raidos modeliai. JAV pirmiausia buvo piliečių sąjunga, o ES – valstybių sąjunga. JAV idėja atsiranda kaip vadinamoji Europos integracijos projekto vizija – finalité. Vertinu tai kaip klaidingą pasirinkimą. Integracijos proceso finalas turėtų sustiprinti nacionalinių valstybių sistemą, padaryti ją funkcionalesnę, įjungti šalis į laisvą prekybą, muitų sąjungą, bet jokiu būdu neužmesti ant jų kultūrinio tinklo ir nekurti dirbtinės visuomenės.“
Kadangi burti iš kavos tirščių kalbant apie politiką nelabai madinga, belieka stebėti ES sprendimus ir laukti, ar idėjos ir teorija virs realybe. Tiesa, reiktų nepamiršti, kad pirmininkavimą perėmus Graikijai, staigmenų tikėtis būtų protinga.
Pirmininkaujanti šalis, kuri vos nepaskandino euro
Nuo sausio pirmos dienos ES Tarybai pradėjo pirmininkauti Graikija, savo logotipu pasirinkusi šauktuką primenantį stilizuotą laivo simbolį. Kadangi sudaryto pirmininkavimo grafiko pakeisti niekas nesiryžo, eurokratams tai tapo nemažu galvos skausmu. Jų rūpestis suprantamas – po skrupulingos mokinės Lietuvos, kuri pirmininkavimo iššūkiui pradėjo ruoštis labai anksti, jų laukia Graikija, per pastaruosius kelerius metus tapusi ES nesėkmių ir potencialios euro pražūties sinonimu. Žinoma, subtilus saugiklis ES darbotvarkėje (ne per didžiausią įtaką turinčios ES šalys narės turi galimybę formuoti mažiau nei 10 procentų klausimų) yra svarbus, tačiau nereikia pamiršti, kad tam tikri iškelti klausimai gali būti įrašyti į darbotvarkę ilgam laikotarpiui. Tokį įtarimą sustiprina ir faktas, jog po Graikijos pirmininkavimą perims kita pietinė Europos valstybė – Italija. Paskelbus šalies prioritetus jau aišku, kad nuo Rytų kaimynystės dėmesys pamažu bus keliamas pietinių kaimynų link, o nelegali migracija ir jūrinės politikos klausimai bus vieni svarbiausių. Belieka tikėtis, kad ši pusmečio veikla nevirs nei Trojos arkliu, nei Odisėjo kelione.
Taip pat galima spėlioti, kokia bus Graikijos pirmininkavimo įtaka klausimams, kurie jau seniai neduoda ramybės ES. Tarp jų galima išskirti Turkijos narystės Sąjungoje klausimą. Pastarasis gali sukelti ypač daug kibirkščių, nes 2013 metų lapkritį ES ir Turkija atnaujino net 40 mėnesių buvusias įšaldytas derybas dėl narystės. Taip pat vis daugiau aktyvių diskusijų kyla dėl masinio imigrnatų judėjimo iš Turkijos į Graikiją. Bus įdomu stebėti, ar pirmininkaujanti valstybė judės arčiau nacionalinės politikos poliaus, ar sutiks nusileisti ir linkti prie bendro ES taip mėgstamo kompromiso. Byrantys Sąjungos gabaliukai?
Ir dar vienas 2014-ųjų Sąjungai atnešamas iššūkis – rugsėjo mėnesį numatytas referendumas, kai Škotijos gyventojai galės apsispręsti, ar nori toliau likti Jungtinės Karalystės sudėtyje. Škotams nusprendus atsiskirti, ES tektų susidurti su beprecedenčiu atveju – iš naujo būtų apibrėžiamas tiek naujos sudėties Jungtinės Karalystės, tiek nepriklausoma tapusios Škotijos santykis su ES.
Kadangi sutarus dėl referendumo galimos ir status quo, ir pokyčių baigtys, aukščiausius postus ES užimantys asmenys netruko pradėti konstruoti savo pozicijas šiuo klausimu ir derinti didįjį ES komprimisą. Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso tvirtai pareiškė, kad nuo šalies narės atsiskyrusi teritorija ir nauja nepriklausoma valstybė pagal sutartis ES atžvilgiu tampa trečiąja šalimi. Taigi norėdama tapti Sąjungos nare ji turės kreiptis dėl narystės ir derėtis dėl sąlygų. O štai sumažėjusi šalis narė (šiuo atveju Jungtinė Karalystė) ir toliau išliktų ES šalimi nare. Tiesa, škotų politikai tokia baigtimi neketina pasitenkinti – vyriausybės baltojoje knygoje nurodyta, kad narystės bus siekiama teikiant ES sutarties pataisą, o ne atliekant visą privalomą stojimo procedūrą. Deja, šio sprendimo optimaliu irgi nepavadinsi – dėl pataisos reikia vienbalsio sutarimo, o štai Ispanija viešai patvirtino, jog, nepaisant to, kad neblokuos Škotijos kaip naujos ir nepriklausomos narės stojimo į ES proceso, negali būti nė kalbos apie jos likimą Sąjungos nare taip pat, kaip buvo jai esant Jungtinės Karalystės dalimi.
Nepaisant minėtosios dilemos, kyla dar du klausimai. Jei Škotija atsiskirtų, atsirastų precedentas ir kitoms nepriklausomybės siekiančioms teritorijoms. Garsiausiai ir daugiausiai apie nepriklausomybę kalbančios Katalonijos ir Baskų krašto pastangos atsiskirti, tikėtina, suintensyvėtų, vadinasi, Ispanijai ateitų nelengvos dienos.
Kitas klausimas – kaip po Škotijos atsiskyrimo elgtųsi pati Jungtinė Karalystė. Nors ji turėtų tokias pat teises ES kaip ir anksčiau, verta domėtis, ar ji norėtų toliau būti ES narė. Tai, kad Jungtinės Karalystės pozicija Sąjungos atžvilgiu neramina, patvirtino ir eurokomisarė Europos Komisijos viceprezidentė Viviane Reding. Pasak politikės, Škotija yra kur kas lojalesnė ES nei Jungtinė Karalystė su Anglija priešakyje. Nuolatinės kalbos ir referendumas dėl išstojimo iš ES tokią nuostatą tik patvirtina. -------------- ES istorijoje buvo ir pakilimų, ir nuosmukių, tačiau, atrodo, ateitis nežada rožėmis kloto kelio. Klausimas, kur tai nuves – į patobulėjimą ar į griuvimą, – išlieka aktualus kaip visada. Galima pasakyti tik viena – ES eurokratų laukią daug galvosūkių ir iššūkių, kurie neleis nuobodžiauti. Tikėkimės, kad šiuose procesuose Europos piliečiai taip pat turės teisę ir galimybę išsakyti savo nuomonę.
