Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) – tai nauja Europos Sąjungos (ES) diplomatinė institucija, kartais dar vadinama ES užsienio reikalų ministerija. Sukurti šią tarnybą įpareigoja pernai įsigaliojusi Lisabonos sutartis. Joje numatyta, kad EIVT padės formuoti bendrą ES užsienio bei gynybos politiką ir koordinuos ES ambasadų darbą daugiau kaip 130 šalių. Iš tiesų ES noras turėti vieningai apibrėžtus ir visų ES šalių bendrą valią atspindinčius interesus ir juos realizuojančią tarnybą yra nesunkiai paaiškinamas. Šiandieninėje tarptautinėje arenoje formuojasi naujos globalios jėgos, JAV vis labiau domisi ne Europa, o kitais regionais, taigi ES, norėdama išlaikyti savo įtaką pasaulyje, turi imtis kolektyvinių veiksmų užsienio politikos ir diplomatijos srityse.
ES užsienio politikos moto „Vienas veidas, vienas telefono numeris, vienas balsas“ skamba gražiai, tačiau įgyvendinti vieningų Europos išorės veiksmų viziją nebus lengva. Visų pirma ES neturi vieno veido. Tai įrodo Kosovo pavyzdys: iš 27 Bendrijos narių Kosovo nepriklausomybę yra pripažinusios tik 22 valstybės. Madridas Kosovo nepriklausomybę netgi pavadino tarptautinės teisės pažeidimu, baimindamasis, kad Kosovo pripažinimas gali sukelti „sniego gniūžtės“ efektą ir paskatinti Ispanijos susiskaldymą tautiniu pagrindu. Šis pavyzdys rodo ne tik tai, kad Bendrijai bus sunku priimti vieningus, visas šalis tenkinančius sprendimus užsienio politikos klausimais, o ir tai, kad ES valstybių užsienio politika yra glaudžiai susijusi su jų vidaus politika, o pastarąją kiekviena valstybė stengiasi formuoti savarankiškai.
Garsusis buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio klausimas „Kokį numerį aš turėčiau rinkti, jei norėčiau paskambinti Europai?“, atsiradus EIVT, tarsi turėtų būti išspręstas, tačiau iš tikrųjų situacija yra kitokia. Dauguma ES valstybių ir toliau norėtų, kad konkrečiu užsienio politikos klausimu joms būtų skambinama tiesiogiai. „Šalys narės šiandien dar nenori vieno telefono numerio. Jos nepasiruošusios atsisakyti tiesioginio skambučio“, – teigia Europos Parlamento (EP) užsienio reikalų komiteto narė Franziska Brantner.
Trečioji ES užsienio politikos moto dalis – vienas balsas – taip pat kelia abejonių. ES narių tarpusavio derybos svarstant užsienio politikos, gynybos ar diplomatijos klausimus gali pareikalauti daug brangaus laiko, o tikimybė, kad rezultatas taip ir nebus pasiektas, yra gana didelė. Europos politikos centro analitikas Antonio Missiroli teigia, kad „išskyrus prekybos sritį, kur visos 27 ES šalys kalba vienu balsu ir susitelkia dėl bendrų interesų, Europa rizikuoja globalioje arenoje tapti pernelyg atstovaujanti ir per mažai vykdanti“.
Be to, gana sunku įsivaizduoti, kaip ES pavyks kalbėti vienu balsu tarptautinėse organizacijose. Pavyzdžiui, kaip vienbalsę ES poziciją reikėtų traktuoti žvelgiant į G-20 grupės sudėtį? G-20 grupę sudaro 19 ekonomiškai labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių ir ES atstovai. Keturios iš šių 19 valstybių yra ES narės. Ar tai, kad G-20 grupės susitikimuose ES dalyvauja kaip atskiras subjektas šalia Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos, yra Europos, kalbančios vienu balsu, požymis?
Taip pat kyla klausimas, ar ES turėtų tapti nuolatine nare Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Jei taip, ką reikėtų daryti su dviem dabartinėmis nuolatinėmis Saugumo Tarybos ir ES narėmis – Didžiąja Britanija ir Prancūzija? Diskusiją dar labiau paaštrintų tai, kad abi šios valstybės Saugumo Taryboje suteikia Europai neproporcingą galios svertą: net jeigu nuolatinės narės būtų parenkamos atsižvelgiant į gyventojų skaičių ar BVP rodiklį, ES negalėtų tikėtis 2 nuolatinių ir 1 ar 2 nenuolatinių balsų Saugumo Taryboje.
Apžvalgininkai teigia, kad „vieno veido, vieno numerio ir vieno balso“ EIVT nesugebės sukurti ir dėl mažai patirties užsienio politikos srityje turinčios vadovės. Ja tapo baronienė Catherine Ashton iš Didžiosios Britanijos, anksčiau ėjusi ES prekybos komisarės pareigas. Dabar C. Ashton užima du postus tuo pačiu metu: ji yra vyriausioji ES įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai bei Europos Komisijos viceprezidentė. C. Ashton paskyrimas nustebino daugelio šalių atstovus, tačiau daugiausia kritikos britė sulaukė iš vokiečių ir prancūzų. Jų teigimu, nepatyrusi vyriausioji įgaliotinė gauna instrukcijas iš Didžiosios Britanijos, tai lemia didelį britų tarnautojų skaičių EIVT ir kelia pasipiktinimą dėl šioje diplomatinėje tarnyboje neproporcingai mažai atstovaujamų kitų ES šalių.
Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris, prieš dešimt metų pasiūlęs sukurti Europos diplomatinę tarnybą, teigia, kad teoriškai viskas atrodė idealiau, negu šiandien yra iš tikrųjų. Vis dėlto jis tebėra nusiteikęs optimistiškai: „EIVT nėra ideali, bet vaikas jau gimė, garsiai šūkauja, gerai atrodo, turi vardą, o dabar privalo augti ir išsikovoti pripažinimą.“
