Postsovietinėje Rusijos istorijoje buvo keli momentai, kurie suvaidino esminį vaidmenį dabartinės jos sistemos susiformavimui. Prezidento ir Aukščiausios tarybos kova dėl valdžios ir Parlamento sušaudymas iš tankų 1993 m. tapo personifikuotos valdžios restauracijos Rusijoje pradžia. Nepriklausomos žiniasklaidos ir opozicijos likvidavimas 2001-2004 metais užbaigė šį procesą. Chodorkovskio areštas ir „Jukos“ sužlugdymas 2003 m. reiškė Rusijos posūkį biurokratinio kapitalizmo link. Rusijos karas su Gruzija 2008 m. tapo paskutiniu antivakarietiško valstybės vektoriaus įsitvirtinimo akordu ir galutiniu naujos sistemos konsolidacijos etapu. Praeitą dešimtmetį ši sistema egzistavo kaip hibridas, suderinantis savyje nesuderinamus dalykus – demokratiją ir vienvaldystę, ekonomines reformas ir valstybės ekspansiją, partnerystę su Vakarais ir įtarumą jo atžvilgiu. Nuo šiol Rusijos sistema turi formą, ir daugiau negali būti abejonių dėl jos kokybės ir trajektorijos.
Pretekstai ir priežastys, priežastys ir pasekmės
Tam, kad suprastume rugpjūčio karo vaidmenį Rusijos evoliucijoje, reikia išsiaiškinti, kas tapo jos priežastimi. Štai kelios paviršiuje matomos aplinkybės, kurios nuolat palaikė įtampą Abchazijoje ir Pietų Osetijoje: tarp jų nepabaigtas, o tik „įšaldytas“ SSRS žlugimo procesas; Rusijos, kuri nusprendė išsaugoti regione juodąją skylę, sudarančią galimybę įsikišti, stabilizacinio vaidmens žlugimas; Gruzijos lyderių nesugebėjimas garantuoti abchazams ir osetinams autonomijos Gruzijos sudėtyje; separatistinių režimų, parazituojančių ant lojalumo Maskvai, atsiradimas; ekonominiai vietinių ir federalinių jėgų, suinteresuotų tvarkos nebuvimu anklavuose, interesai; Vakarų nesupratimas, kiek nestabilus yra regionas; kova dėl energetinių resursų tranzito; antagonizmas tarp Putino ir Saakašvilio; pastarojo noras tapti Gruzijos suvienytuoju, be ko jis negalėtų išsaugoti savo lyderystės. Tokiame kontekste reikėjo tik preteksto, kad prasidėtų naujas karinis konfliktas, ir Saakašvilis suteikė tam galimybę.
Tačiau tam, kad teritorinis konfliktas pavirstų ne tik karu, bet ir veiksniu, kuris užbaigtų Rusijos sistemos formavimą ir sužlugdytų po SSRS subyrėjimo atsiradusią tvarką, reikėjo kažko daugiau. Reikėjo civilizacinių priežasčių, susijusių su Rusijos ir Vakarų sutvarkymo būdu. Tektoninių sluoksnių sujudimo postūmiu tapo NATO suvažiavimas Bukarešte ir sprendimas priimti Ukrainą ir Gruziją į Aljansą – tik neįvardijant konkrečių terminų, kas suteikė Maskvai prevencinio smūgio galimybę. NATO sprendimas tapo paskutiniu Rusijos politinės klasės kantrybės išbandymo lašu, nes keletą pastarųjų metų Rusijos elitą erzino tam tikri įvykiai (pradedant „oranžine“ revoliucija Ukrainoje ir baigiant Amerikos PRGS Lenkijoje ir Čekijoje), kuriuos jis suvokė kaip grėsmes. Tai iš tikrųjų buvo grėsmės tai valstybei, kuri susikūrė Rusijoje. Neišmokęs gyventi konkurencijos ir laisvės sąlygomis, Rusijos elitas grįžo prie tradicinės matricos – vienvaldystės (kurią simbolizuoja valdantysis Medvedevo-Putino tandemas), valstybinės ekonomikos kontrolės ir visuomenės mobilizacijos antivakarietiškų nuotaikų pagrindu. Tokia valstybė gali egzistuoti tik kaip didvalstybė, turinti vasalus ir legitimuojanti save kaip apsuptą tvirtovę. Paradoksas, bet pasirinkdamas išorinio revanšo kursą, Kremlius tokiu būdu bando užkonservuoti status-quo šalies viduje. Bet problema ta, kad priemones, kurias jis naudoja šiam tikslui pasiekti, tik žlugdys taip geidžiamą status-quo – pavyzdžiui, Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimas yra kelias ne vien į Rusijos Federacijos, bet ir į visų sienų, nusistovėjusių po SSRS žlugimo, peržiūrėjimą.
Pradėjęs veikti pagal šią logiką, Kremlius negalėjo įleisti Vakarų, ir ypač NATO, į savo kiemą. Gruzija tapo ta raudona vėliavėle, kuri turėtų parodyti Vakarams įtakos ribas. Tačiau kartoju: problema yra ne NATO, o tai, kad Rusijos politinei klasei Vakarų aljanso atėjimas į teritorijas, kurias ji laiko savo privilegijuotų interesų zona, reiškia jos gyvybingumo mechanizmų naikinimą. „Ne, – paprieštaraus man, – visa tai Amerika, kuri neleidžia Rusijai tapti didžiąja valstybe“. Jau daug kas daug ką pasakė apie Bušo administracijos politikos nesėkmes. Pagalvokime apie kitką: kodėl JAV pakėlė iš griuvėsių Vokietiją ir Japoniją, padedama joms tapti gigantais; kodėl netrukdo ES projekto, kuris didžiąja dalimi yra alternatyva Amerikai, realizavimui; kodėl leidžia iškilti Kinijai ir kodėl yra priversta taikstytis su mažos Graikijos, kuri gali blokuoti NATO sprendimą, kaprizais? Galbūt Amerika net neįtaria, kiek svarbi ji yra kaip baimių, įtarimų, kompleksų ir fobijų, kuriomis remiasi Rusijos valdžios sistema, šaltinis.
Kremlius, jeigu žiūrėti į įvykius geopolitiškai, atsakė į Vakarų ekspansiją netikėtai ir kietai. Tačiau, jeigu vertinti tokią neadekvačią Rusijos reakciją iš sistemos egzistencinių interesų taško, jos galima buvo tikėtis. Rugpjūčio įvykiai patvirtino vieną paprastą tiesą: Rusijos užsienio politika tapo vidaus politinės darbotvarkės įgyvendinimo instrumentu. Ir jeigu valdžia nesurado kito būdo konsoliduoti visuomenės kaip tik ieškant išorinio priešo, tai reiškia, kad vietoj NATO gali atsirasti kitas priešas (išorinis ar vidinis), nes didvalstybinei militaristinei krosniai visuomet prireiks malkų.
Epochos užbaigimas
Taigi susiduriame ne su Rusijos karu prieš Gruziją. Tai Rusijos konfrontacija net ne su JAV, bet su Vakarais, ir ji vyksta ne tiek dėl geopolitinių interesų susidūrimo (geopolitinių interesų skirtumai egzistuoja ir tarp Vakarų valstybių, bet jos dėl to tarpusavyje nekariauja), kiek dėl skirtingo požiūrio į pasaulį ir visuomenės kūrimą. Gruzija tapo atpirkimo ožiu, ir jos pavyzdys turi tapti perspėjimu kitiems, pirmiausia Ukrainai. Pastarosios įtraukimas į Vakarų orbitą gali tapti galingu smūgiu sistemai, kurią šiandien stiprina Kremlius. Juk jeigu Ukraina taps Europos dalimi ir pradės gyventi kaip Lenkija, o galbūt ir kaip Slovėnija, kaip Kremlius įrodinės, kad genetiškai artima Rusija negali būti liberali ir klestinti? Aišku, kieno interesus ir kokią šalį šiandien gina visi tie, kurie perspėja Vakarus, kad, jeigu Ukraina bus priimta į NATO, prasidės Armagedonas.
Rugpjūčio karas parodė, kad beprasmiška yra svarstyti, kas valdo Rusiją ir kokie yra santykiai valdančiojo Medvedevo-Putino tandemo viduje. Medvedevas apsivilko Putino kostiumą ir tapo kariniu prezidentu, ir būtent jam teko užbaigti šalies raidos epochą, kurią pradėjo Michailas Gorbačiovas. Jeigu Gorbačiovas, užbaigdamas Šaltąjį karą, atvėrė SSRS pasauliui, Medvedevas pradėjo priešpriešą su Vakarais, palaidodamas Rusijos integracijos į liberalią civilizaciją viltis, tokiu būdu tapdamas antiteze Gorbačiovui.
Lilija Ševcova, Carnegie Endowment for International Peace
