Spalio 8 dieną Lietuvos Seime įvyko Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos Parlamentinės Asamblėjos trečioji sesija. Daugiausia dėmesio dvi dienas vykusiose diskusijose parlamentarai skyrė Rytų ir Vidurio Europos energetinio saugumo iššūkiams ir perspektyvoms aptarti.
Akivaizdu, kad tema pasirinkta neatsitiktinai. Visas tris šalis vienija bendras konceptualus iššūkis – energetinė priklausomybė. Priklausomybė nuo iškastinio kuro, nuo jo tiekėjų diktuojamų sąlygų, galiausiai – ūkio priklausomybė nuo nepertraukiamo naftos, dujų ir elektros energijos tiekimo vartotojams ir perdirbėjams. Visos šalys yra priklausomos nuo Rusijos ir visos deda pastangas, kad ši priklausomybė nevirstų grėsme ir neatneštų žalos.
Visos jos žino, ką daryti – būtina diversifikuoti vartojimą ir importą, nustatyti naują energetinio bendradarbiavimo su Rusija režimą. Kitas klausimas – kaip tai padaryti?Pakeisti ypač nepalankų energijos išteklių vartojimo (perdirbimo, tranzito) ir jų importo tik iš vienos valstybės balansą galima dviem būdais. Visų pirma – kiekviena valstybė gali bandyti kapstytis savarankiškai.
Pavyzdžiui, Lietuvos energetikos ministerija parengė naują Nacionalinę energetikos strategiją, kurioje svarbiausiais projektais laikoma naujos atominės elektrinės, taip pat elektros jungčių su Švedija ir Lenkija bei suskystintų dujų terminalo statyba. Strategijai įgyvendinti reikėtų apie 30–40 mlrd. litų. Tai dideli pinigai Lietuvai. Vis dėlto ne lėšų trūkumas yra didžiausia bėda. Siekdamos atsverti Rusijos dvišalės energetinės politikos instrumentus, Baltijos šalys užsibrėžė restruktūrizuoti savo dujų rinkas ir iškart susidūrė su galingu monopolinių struktūrų pasipriešinimu. Vien ko vertas „Lietuvos dujų“ akcijų paketus valdančių „E.ON Ruhrgas“ ir „Gazprom“ pareiškimas, kad dujų perdavimo verslo atskyrimas nuo visos bendrovės gali sukelti dujų tiekimo sutrikimus.
Su panašiomis problemomis susiduria ir Lenkija, nusprendusi atskirti dujotiekio „Jamalas–Europa“ ruožo, einančio Lenkijos teritorija, administravimą. Sprendimą sukurti prieigą prie dujotiekio visiems rinkos dalyviams lydėjo reikalavimas pratęsti monopolines „Gazprom“ teises.
Lenkijos PGNiG kompanija ketino įsigyti gamtinių dujų iš Vokietijos koncerno „E.ON Ruhrgas“, tačiau „Gazprom“ sugebėjo blokuoti „Naftogaz“ susitarimą su PGNiG dėl gamtinių dujų transportavimo Ukrainos teritorija. Tokiame kontekste naivu galvoti, kad „depolitizavus“ energetiką tiek su Rusija, tiek su alternatyviais tiekėjais ir transportuotojais pavyks susitarti dvišalių derybų keliu. Dėl asimetrinių tiekėjo ir vartotojo santykių mūsų regiono valstybių nacionalinė politika derantis dėl tiekimo sąlygų niekada nebuvo ir nebus efektyvi. Šiandien Rusijos, o vėliau galbūt ir kitų tiekėjų politinė vadovybė visuomet sieks išnaudoti energetinį instrumentą politinio spaudimo tikslais.
Dėl minėtų aplinkybių su energetika susijusių problemų „depolitizavimas“ ir perdavimas verslo struktūrų žiniai esamomis aplinkybėmis būtų klaida. Kitaip tariant, verslo kompanijos be vyriausybių bei ES politinės ir finansinės paramos tikrai neįgyvendins tokių projektų kaip dujų transportavimo koridorius iš Azerbaidžano per Gruziją ir Juodąją jūrą į Rumuniją. Todėl panašaus kalibro projektų įgyvendinimą, kaip ir kitų energetinio saugumo problemų sprendimą, būtina paversti politine ir ekonomine viso regiono, visos Europos Sąjungos ir galiausiai – visos Europos rūpesčiu.
O dėl konkrečių darbų, tai būtina siekti, kad nutrūkus įprastiniam dujų tiekimui fizinių jungčių ir teisinių susitarimų nebuvimas neužkirstų kelio importuoti dujas kitais maršrutais ar iš kitų šaltinių. Bendras veikimas derinant pozicijas vyriausybiniu lygiu tikrai gali būti vaisingas. Kita vertus, energetinio saugumo riziką įveikti senomis priemonėmis ir per senas struktūras gana keblu.
Todėl logiškas atrodo pavasarį iškeltas ir Lietuvos Seimo pirmininkės Irenos Degutienės Asamblėjoje pakartotas siūlymas kurti naują dujų vartotojų agentūrą, kuri galbūt atsvertų Rusijos remiamus kartelinius susitarimus dujų eksporto rinkoje. ES ne kartą įrodė, kad prieš šešiasdešimt metų Jeano Monnet (Žano Monė) pasiūlytos integracinės idėjos tebėra veiksmingos. Buvusio Europos Komisijos pirmininko Jacques'o Delors'o (Žako Deloro) ir dabartinio EP prezidento Jerzy Buzeko (Ježio Buzeko) siūlymai sukurti kažką panašaus į Europos anglių ir plieno bendriją ar „Euroatomą“ tik patvirtina šią tiesą.
Kitaip tariant, Europos energetinė bendrija, kuriai šalys narės perduotų ES energetinės rinkos liberalizavimo, bendrosios energetinės politikos išorinės dimensijos sukūrimo, energetikos krizių valdymo ir panašius rūpesčius tikrai gali būti efektyvi.
Kaip rodo Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo naftos perdirbimo srityje patirtis, nepakankamai diferencijuotas tiekimas regiono naftos perdirbimo gamykloms turi neigiamų pasekmių ir plėtojant kitus, pavyzdžiui, elektros energijos infrastruktūros, projektus. Todėl pozityviai nuteikia stiprėjantis Ukrainos ir Kazachstano bendradarbiavimas didinant Kazachstano naftos tranzito per Ukrainą srautus, galimybė daugiau alternatyvios naftos perdirbti Ukrainos gamyklose.
Norėtųsi tikėti, kad būdų dar labiau diferencijuoti naftos tiekimą su Ukrainos pagalba atras ir Lietuva bei Lenkija. Šiame kontekste negalima pamiršti naftotiekio „Odesa–Brodai–Plockas–Gdanskas“ projekto. Jis turi būti realizuotas, jei Lietuva, Lenkija ir Ukraina siekia išsaugoti nepriklausomybę ir pajamas iš naftos išteklių tiekimo bei perdirbimo.
Svarstant kitas trišalio (Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos) energetinio bendradarbiavimo kryptis verta paminėti, kad ne tik Kijevo, bet ir Vilniaus bei Varšuvos rūpestis yra sukurti mechanizmą, kuris padėtų palankiomis sąlygomis modernizuoti Ukrainos gamtinių dujų transportavimo sistemą. Ukraina atsidūrė tam tikroje energetinėje aklavietėje: siekdama gauti ES finansinę paramą šalies gamtinių dujų transportavimo sistemai modernizuoti, ji yra spaudžiama liberalizuoti dujų rinką ir taip atverti kelią Rusijos kapitalo investicijoms.
Baltijos šalių ir Lenkijos užduotis – bent iš dalies sušvelninti neigiamas Rusijos įsikišimo pasekmes. Idealiu atveju galėtume siekti Ukrainos gamtinių dujų transportavimo sistemos modernizacijos pritraukdami Vakarų kompanijas ir tarptautines finansines organizacijas. Jei ši strategija nepavyktų, turėtume reikalauti ES dalyvavimo daugiašaliame (kartu su Rusija) Ukrainos dujų transportavimo infrastruktūros modernizacija besirūpinančiame konsorciume. Tai sudarytų sąlygas ES laiku reaguoti į strategines iniciatyvas ir kartu užkirstų kelią „Gazprom“ siekiui kontroliuoti Ukrainos pramonę.
„Gazprom“ Rusijoje yra dabartinės politinės valdžios stuburas. Todėl nereikia stebėtis „Gazprom“ ir politinės Rusijos valdžios priemonėmis stabdyti Europos Sąjungos III energetikos direktyvos įgyvendinimą. Kita vertus, reikia pripažinti, kad Kremlius pateko į savo politikos paspęstus spąstus. Jau ir Rusijoje suvokiama, jog tik laiko klausimas, kada trečdaliu daugiau nei kitos valstybės už dujas mokančios šalys ras kuo tas dujas pakeisti. Ir kada visa Europa ras kuo pakeisti Rusijos energetinius išteklius.
Drąsiausi prognozuoja, kad tai įvyks anksčiau, nei Rusija ras lygiavertį pakaitalą Europos dujų rinkai. Rusija negali pakeisti savo politikos pernakt, tačiau išvengti katastrofiško pajamų iš energetikos sektoriaus sumažėjimo ji suinteresuota ne mažiau nei diversifikuoti rinkas. Todėl jau šiandien, išmintingai ir vieningai derantis su Rusijos tiekėjais, demonstruojant ryžtą ir solidarumą, siūlant naujas bendradarbiavimo iniciatyvas įmanoma pasiekti svarių laimėjimų.
Būtina paliesti ir dar vieną visoms trims šalims svarbią energetinio bendradarbiavimo kryptį – branduolinę energetiką. Visai neseniai Vokietija nusprendė pratęsti branduolinių reaktorių veiklą vidutiniškai dvylikai metų. Tai geras ženklas mūsų regionui. Galima tikėtis Berlyno paramos branduolinės energetikos plėtrai ES bendrosios energetinės politikos rėmuose.
Kita vertus, Vokietijos, kaip ir Rusijos (Kaliningrado sritis) ar Baltarusijos, sprendimai neturėtų užgniaužti deklaruoto pasiryžimo bendradarbiauti plėtojant bendrus projektus. Regiono valstybėms susiviliojus trumpalaike branduolinės energijos importo iš Vokietijos nauda, puoselėjant skirtingus tikslus jėgainių Lietuvoje, Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje atžvilgiu, visų jų nepriklausomybės apsirūpinant elektros energija siekiai liks miražu. Belieka palinkėti, kad šis pesimistinis scenarijus neišsipildytų.
Parengė Dr. Arūnas Molis
