Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt
Emigrantui susirasti darbą Prancūzijoje – nesudėtinga, valstybė sumoka trečdalį buto nuomos kainos, skiria stipendiją studijoms, o po šių atsiveria dar platesnės galimybės, sako 27 metų vilnietė Skaistė Čičėnaitė-Glantenet.
„Valstybė labai rūpinasi užsieniečiais, skiria stipendijas, pašalpas, apmoka dalį būsto nuomos kainų. Nuo pat mano atvykimo čia 2009-aisiais, aš nuolat studijuoju, bet nemoku už mokslus. Lietuvoje tai būtų neįmanoma“, – pasakoja moteris.
Skaistė pripažįsta, kad pirmieji metai Prancūzijoje jai buvo labai sunkūs. Baigusi studijas Lietuvoje, moteris patraukė paskui savo mylimąjį į jo gimtinę. Vietiniai lietuvei nebuvo itin svetingi, jaunai šeimai trūko ir finansinio stabilumo: „Pati nuolatinio darbo neturiu, nuo pat atvykimo – studijuoju. Ir nors mano vyras dirba, dvejus metus teko gyventi iš paskolos. Abiem buvo sunku, bet kažkodėl jaučiu, kad čia gauti pašalpą ar stipendiją yra lengviau nei Lietuvoje.“
Finansinius ir teisinius vertimus studijuojanti Skaistė pasakoja kartais gaunanti užsakymų versti žodžiu arba raštu. Ir nors užsakovai – lietuviai, darbo užmokestis atitinka Prancūzijos standartus, tad yra gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vasaros metu moteris imasi įvairių laikinų darbų. Nors tai laikini kontraktai, mokamas atlyginimas leidžia susimokėti būsto nuomą, pavalgyti ir apsirengti.
„Kosminės“ kainos finansinių sunkumų nekelia
28 kvadratinių metrų „studio“ tipo butas su balkonu Monmartro papėdėje jaunai šeimai atsieina 800 eurų. Už elektrą kas tris mėnesius tenka mokėti apie 30 eurų. Prancūzijoje moteriai teko priprasti ir prie mokesčių, kurie lietuviams tikrai nebūtų priimtini.
Metų gale čia reikia mokėti gyventojo mokestį, abiem su vyru jis siekia 300–400 eurų. Taip pat kasmet 100 eurų mokesčiu tenka paremti visuomeninę televiziją.
„Paryžius yra tikrai labai brangus miestas. Jis garsėja savo „kosminėmis“ butų kainomis, maistas čia taip pat brangus, tačiau gyvename be didelių nusiskundimų“, – tikina lietuvė.
Skaistės teigimu, būsto nuoma atima didžiąją dalį pajamų, bet valstybė stengiasi palengvini šią mokesčių naštą.
„Mėnesio pabaigoje mums grąžinami 295 eurai, taip valstybė siekia padėti studentams ir jaunoms poroms. Apskritai šalies pagalba užsieniečiams yra tikrai didelė. Nėra sunku gauti valstybines stipendijas, pašalpas, išmokas būstui.
Studijavau čia turizmo vadybą, mokiausi prancūzų gramatikos, istorijos, teatro, kalbinės raiškos, rašybos bei literatūros, dabar – versti finansinius ir teisinius tekstus, ir visa tai man nekainavo“, – pasakoja Paryžiuje gyvenanti lietuvė.
Rasti darbą – nesudėtinga
Sunkiausia, anot Skaistės, Prancūzijoje yra gauti socialinio draudimo kortelę. Moteriai pasisekė ją gauti vos per mėnesį, tačiau jos pažįstamiems lietuviams tenka laukti metus. Pašnekovė sako, kad biurokratijos šalyje – labai daug. Dėl to užtrunka net paprasčiausiai atsidaryti banko sąskaitą.
Lietuvė teigia, kad nors šalyje yra nemažai įvairių tautų imigrantų, susirasti darbą ir studentui, ir specialistui nėra sunku: „Yra labai daug šeimų, kurios ieško vaikų auklių, daug barų, kur reikalingos padavėjos, parduotuvėse – pardavėjos. Aš vasaros metu visad randu darbą. Kitų mūsų tautiečių pavyzdžiai liudija, kad ir pagal specialybę įsidarbinti nėra sunku. Pažįstu lietuvių, dirbančių ambasadoje, advokatų kontorose, architektais ar rinkodaros specialistais. Nesakau, kad to neįmanoma pasiekti Lietuvoje, bet turiu pripažinti, kad mūsų valstybė nededa pakankamai pastangų, siekdama padėti jaunimui integruotis, rasti darbą bei tobulėti. Emigracijoje radau tai, ko man trūko Lietuvoje“.
Prancūzams įtinka mėgstantys sūrį, vyną ir futbolą
Skaistė pripažįsta, kad emigrantams prancūzai nėra itin svetingi. „Niekas čia mūsų nelaukia išskėstomis rankomis. Pirmi metai man buvo be galo sunkūs – nemokėjau kalbos, neturėjau draugų, mokslai vargino, oras buvo prastas, kamavo pinigų stoka ir savos šalies ilgesys. Labai skaudžiai reaguodavau į prancūzų pastebėjimus, kad esu iš Lietuvos, apie Rytų Europos šalių merginas jie yra nemažai girdėję, susikūrę stereotipų, kuriuos lipdė ir man“, – prisimena moteris.
Pirmuosius metus Skaistė gyveno Lilyje ir tik persikėlusi į Paryžių pasijuto jaukiau. Paryžiečiai yra įpratę prie užsieniečių, tad į imigrantus žiūri palankiau: „Svarbu, kad moki kalbą ir laikaisi šalies taisyklių – jie tai labai vertina. O jeigu dar pasakai, kad mėgsti vyną, sūrį, domiesi prancūzų sportu, tampi šalies patriotu.“
Pačioje pradžioje moters draugai buvo užsieniečiai, nes visus vienijo panaši padėtis: gimtinėse palikta šeima, draugai, poreikis prisitaikyti prie svetimos kultūros. Pamažu lietuvė pradėjo ieškoti veiklos, kurioje galėtų susipažinti su vietiniais.
„Dabar visi mano pažįstami prancūzai žino, kur yra Lietuva, kas – jos sostinė, kad mes kalbame lietuviškai, o ne rusiškai, kad mes žaidžiame krepšinį, kad Lietuva dabar pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai ir dar nemažai dalykų. Be to, daugelis jų jau yra aplankę Lietuvą ir grįžę tik su geriausiais įspūdžiais“, – džiaugiasi Skaistė.
