Jau ne vienerius metus migracijos gausa Lietuvoje – viena opiausių žiniasklaidos temų. Tarp gyventojų nuolat sklinda gandai, kad Lietuva išnyks, nes vis daugiau lietuvių ne tik emigruoja į kitas šalis, bet ir sukuria šeimas su kitos tautybės atstovais.
Grįžtančių laimės ieškotojų pasitinka kalbos, neva, jie nemyli savo šalies, yra jos išdavikai, nepatriotiški ir panašiai. Juk ir savo šeimose girdime pašiepiančias kalbas, jog išvykusieji „aria“ fabrikuose ar laukuose ir įsivaizduoja, kad labai gerai gyvena. Tačiau kraštiečius, mėgstančius apkalbėti, nuvilsime – gyvenančiųjų užsienyje gyvenimas neapsiriboja fabriku ar kopūstų kirtimu.
Bostonas Anglijoje yra emigrantų numylėtas miestas. Lietuvių čia daug, tiesą sakant, net nesijauti esąs svetur. Tipiškas, angliška dvasia dvelkiantis miestas, su mažais namukais, siauromis gatvelėmis, su lietuvių vadinamomis „babajų“ parduotuvėmis ir kebabinėmis. Straipsnio autorė čia pirmą kartą atvyko prieš penkerius metus aplankyti laimės svetur ieškoti išvykusios savo mamos. Labiausiai čia patiko žmonių atsipalaidavimas – ilgiau pabuvus visai nebestebina tai, kad mieste visai nepažįstamas asmuo užkalbina ir paklausia, kaip tu laikaisi, nebestebina ir į parduotuvę su chalatu ar pižama atėjęs pirkėjas, visų draugiškumas, šypsenos. Net ir lietuviai, gyvenantys ten, kažkokie malonesni, jau „atsikandę“ angliškos kultūros.
Bostone gyvenantis šilutiškis, nenorėjęs, kad viešai būtų skelbtas jo vardas, pasakojo: „Į Angliją atvažiavau 2006 metais ir nuo to laiko į Lietuvą buvau grįžęs vos tris kartus – nematau tikslo ten grįžti. Nors ir gaila, bet Lietuvoje sunku gyventi – valdžia „smaugia“ žmones, kainos neatitinka realybės ir likusiųjų Lietuvoje nuotaikos ne pačios geriausios: visi pikti, užsidarę, ieško tik sau naudos, nors dažnai pakenkia kitiems.“
Liūdniausia, kad tokia nuomonė tarp išvykusiųjų labai dažna.
Šilutiškė Lina į Angliją išvyko prieš šešerius metus. „Kantrybė trūko, kai du mėnesius buvusi su biuleteniu gavau 200 litų. Už butą – pilna skolų, dukra dar moksleivė – kas man beliko“, — sakė Lina. Gavusi pirmąjį pasiūlymą išvykti moteris taip ir padarė. „Iš pradžių dirbau laukuose, bet ne ilgiau kaip savaitę. Tada gavau pasiūlymą dirbti fabrike. Nors anglų kalbos visai nemokėjau, vos po kelių mėnesių buvau pakelta pareigose. Dar po kurio laiko pakilau iki skyriaus vadovės pareigų“, — savo sėkme dalijosi emigrantė Lina. Ilgainiui moteris susirado naujų draugų, iš Lietuvos atvyko ir senųjų – jokio svetimumo jausmo nebeliko.
„Aš nesakau, kad myliu savo darbą. Kartais manau, kad geriau stovėčiau prie linijos, kaip ir dauguma, ir niekas nerūpėtų. Mano darbas kainuoja man daug nervų: visi su savo pretenzijomis, kalnai popierių, kuriuos reikia labai atsakingai užpildyti, bet už gautą atlyginimą aš galiu leisti sau ne tik normaliai pragyventi, bet ir daug kitų dalykų – galiu ir pakeliauti, ir kažką brangesnio nusipirkti, – pasakojo Lina. – Aš visada domiuosi, kas dedasi Lietuvoje – kiekvieną dieną klausausi žinių, žiūriu įvairias laidas, man rūpi, kas vyksta mano gimtojoje šalyje, bet sugrįžimo kol kas neplanuoju. Net negaliu įsivaizduoti, kaip reikėtų įsitekti į 800 litų per mėnesį, o geriau apkomamo darbo net nesitikėčiau gauti.“
Jau trečius metus Anglijoje uždarbiaujanti šilutiškė Sonata Lietuvoje paliko savo šeimą – vyrą, vaikus. „Aš visiškai nemoku anglų kalbos, bet jau seniai pastebėjau, kad dirbant Anglijoje tereikia parodyti iniciatyvą darbui, parodyti, kad tu supranti, ką darai, ir tave pastebės. Fabrike dirbu metus laiko ir jau ne vieną kartą gavau pasiūlymą pakilti pareigose. Bet man tinka ir paprastas darbas prie linijos – neturiu aš kantrybės su tais popieriais ir kitų pretenzijomis,“ – pasakojo Sonata.
Dėl šeimos gerovės dirbanti svetur emigrantė sakė, kad jau daug kartų su šeima svarstė galimybę grįžti į Lietuvą ir ieškotis darbo čia, bet tik prisiminus apie galimus sunkumus, skolas, kiekvieno lito skaičiavimą, nusprendžia dar šiek tiek pasilikti. „Mano dukra šiemet įstojo į universitetą, ją išlaikyti didmiestyje ne juokas, viskas kainuoja. Galiausiai, ir kitai dukrai studijos ne už kalnų. Dar reikia išlaikyti verslą. Kas man belieka? – guodėsi moteris. – Man čia iš tiesų labai patinka, šluoju parduotuves, siunčiu siuntinius šeimai – smagu, kad galiu juos taip pradžiuginti. Pirmais metai dirbau labai daug ir labai taupiau. Draugai juokdavosi iš manęs, nes aš sugebėdavau visą savaitę prasimaitinti už 5 svarus ir visai ne kruopomis ir vandeniu.“
Manoma, kad Lietuvoje sumažėtų emigracijos banga, visų pirma reikėtų keisti likusiųjų čia požiūrį. Reikia pripažinti, kad esame labai kompleksuota tauta – bijome užkalbinti nepažįstamą, negalime išeiti į miestą nepasipuošę (o jeigu koks pažįstamas pamatys!), nuolat skundžiamės savo problemomis ir pavydime gyvenantiesiems geriau. Gal ir emigrantai norėtų sugrįžti, jei Lietuvoje išnyktų jau gerokai vyraujanti nyki nuotaika.
E. MALIAUSKAITĖ
