Emigravome. Įsikūrėme, dirbame, mokomės, auginame vaikus, įgyvendiname savo svajones. Dienos bėga, gyvenimas tęsiasi. Nejučia pajuntame, kad susirgome sunkiai pagydoma emigracijos ligos stadija, kai svetima šalis pamažu tampa namais, o mes pradedame jausti stiprų poreikį čia gyventi.
Lietuvoje liko tėvai, draugai, giminaičiai, pažįstami.
Kartkartėmis susirašinėjame su jais elektroniniu paštu, kalbamės telefonu ar „Skype“, „laikiname“ „Facebook“, siunčiame sveikinimus paštu, siuntinius per kurjerius. Bendravimas tęsiasi. Tik jis kitoks. Norime to ar ne, tačiau nutolstame. Nebedalyvaujame vieni kitų gyvenimuose taip giliai kaip anksčiau.
Tačiau artimi žmonės niekur nedingsta. Jie vis dar Lietuvoje. Laukia mūsų sugrįžtant.
O mums gerai ir čia. Ne, mums TIKRAI čia gerai.
Vis dėlto artimiesiems kartais būna sunku tai suvokti. Atrodo, neįtikėtina, kaip galima jaustis laimingiems gyvenant toli nuo savo gimtosios šalies, tėvų, draugų. Kaip galima jaustis gerai, kai prie Kūčių stalo sėdame skirtingose valstybėse? Kaip galima nejausti apgailestavimo, kai nedalyvaujame šeimos narių gimtadieniuose, draugų vestuvėse, klasės susitikimuose…? Aišku, negalima. Tačiau prie to paprasčiausiai priprantama.
Bet kaipgi be tos gardžios lietuviškos duonelės? Matyt, tik kurjeriai galėtų vidutiniškai apskaičiuoti, kiek vienam siuntinio gavėjui tenka lietuviškų gėrybių. Na, pavyzdžiui, duonos – 5 kepaliukai, saldainių „Karvutė“ – 2 kilogramai, kava „Jacobs“ – 3 pakeliai, juodojo „Karūna“ šokolado – 10 vienetų, kaimiški lašinukai – 2 paltys, krūva dešrų, kumpelių ir dar bala žino ko.
Žinoma, ačiū! Buvo skanu. Be to, šio gėrio be didelių problemų galime įsigyti ir Anglijoje. Tikrai nebadaujame. Kaip viena mano pažįstama pajuokavo – „jei net ūkiško muilo galima čia nusipirkti, tai jau nebežinau ko man dar gali reikėti iš Lietuvos“. Tiesa, vaistai ir įvairios vaistažolės – reikalingi. Bet daugumą jų galima nusipirkti Eastern European parduotuvėse. Knygos – patogu užsisakyti internetu.
Visgi, mama verkia. Ji netiki, kad vaikams gali būti ten gerai. Na, gal gerai, bet vis tiek ne taip kaip Lietuvoje.
Aišku, ne visi emigrantai prigyja. Pasitaiko tokių, kurie gyvena svajonėmis grįžti į Lietuvą. Pasistatyti namą, susirasti gerai apmokamą darbą, sukurti šeimą, auginti vaikus, ravėti daržiuką prie namų, nuvažiuoti kiekvieną vasarą į Palangą ir taip gyventi iki žilos senatvės. Ir nereikia jų smerkti. Galbūt galima nesuprasti, tačiau smerkti – ne. Tai tik įrodo, kad lietuviškoji svajonė „pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų“ vis dar gyva. Tiesiog jiems taip gerai. O mums gerai kitaip.
Šį kartą verkia močiutė, visiems susėdus prie gausiai nukrauto stalo, jums eilinį kartą grįžus atostogų. Nes taip smagu matyti visą šeimą kartu, juk nežinia kada vėl taip bus. O ji, gal to kito karto ir nesulauks. Jau ir taip skaudu, kad negali džiaugtis augančiais proanūkiais. Jautiesi kaltas, nes pasirinkai gyventi geriau. Pažadi dažniau paskambinti. Tačiau paskambinus toji močiutė išberia svarbiausias naujienas, pasiskundžia skaudama koja ir skuba padėti ragelį, baimindamasi, kad tau brangiai kainuoja (beveik kaip iš Amerikos) – nesvarbu, jog tavo operatorius „Lycamobile“.
Giminaičiai susitikus paklausia – ar nepasiilgstame Lietuvos? Pasijunti kaip koks penktokas, nežinantis atsakymo į mokytojo klausimą. Žmonių – taip. Tačiau Lietuvos? Pragyvenus Anglijoje 6 metus, sukūrus čia šeimą, liežuvis sunkiai apsiverčia pasakyti, kad Lietuva vis dar namai. Greičiau, vaikystės ir jaunystės šalis.
Draugai? Dar kartą patvirtiname auksinę taisyklę, jei jie tikri – bendravimo kokybė nuo to nenukentės. Tuo tarpu atstumas padeda apsivalyti nuo pseudodraugų. Tai irgi nėra blogai.
„Emygyrai! Parsidavėliai!” – šaukia komentatoriai internete. Perbėgęs kelis puslapius pasisakymų ir pamatęs, jog kas trečias iš jų panaikintas dėl cenzūros, ir be apklausų supranti, kokia daugumos nuomonė apie mus. Nepasirinkai vargo, emigravai. Nuodėmių nuodėmė!
Lietuvių liaudies patarlės sako: „Dūmas tėvynės už svetimą ugnį šviesesnis“, „Nors kitur auksas viliotų, geriau tėvynėj laukuos darbuotis“, „Geriau tėvynėje elgetauti, nei svetimam krašte ponauti“. Tai tik kelios iš visos gausybės patarlių, kuriose žmogus raginamas mylėti savo tėvynę, dirbti jos labui ir svarbiausia, jos nepalikti, kad ir kaip sunku būtų. Deja, senolių išmintis gerokai prasilenkia su oficialia statistika.
Gal ir sunku pripažinti, tačiau emigrantas yra būtent tas žmogus, kuris nelaukia kol pasikeis aplinkybės, nesitiki, jog loterijoje laimės milijoną ar butą sostinėje ir tikrai netiki, jog staiga prasivers dangus ir iš jo pradės kristi mana. Jis operatyviai veikia ir daro sprendimus. Išvyksta turėdamas tik viltį, jog gyventi bus geriau.
„Nesakyk, vaikeli, aš matau, kad tau nėra gerai. Tu tik taip kalbi“ – atrodo, mamos įtikinti neįmanoma. Galbūt sulaukę tėvų amžiaus ir išleidę vaikus iš namų suprasime tą praradimo jausmą, kurį šiuo metų jaučia mūsų tėvai. Ir nenorą suvokti, kad ne vien gimtoji ŽEMELĖ gali būti miela.
Kas žino, galbūt mūsų vaikai panorės grįžti į Lietuvą, o gal iškeliaus į Australiją, dukros nutekės į Pakistaną ar Nigeriją. Gal ir mes tuomet kalbėsime savo tėvų žodžiais. Belieka tikėtis, jog ne.
