Rita STANČIUKIENĖ
„Toli toli, už aukštų kalnų, devynių girių, devynių jūrų...“ – skaitydami pasakas savo mažiems vaikams, tėvai net nenutuokė apie emigracijos bangą, nuplausiančią juos į tuos tolimus kraštus laimės ieškoti. Jungtinė Karalystė, Airija, Danija, Vokietija, Norvegija, Švedija... Kokiomis tik kryptimis yra nusidriekę lietuvių maršrutai. Simona ir Aurimas Jacikai – emigrantai iš Rietavo, kuriuos svetingai priėmė atšiauri, bet ekonomiškai tvirta Norvegija. Už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos jauni sutuoktiniai kuria savo šeimos namus, bandydami suleisti šaknis į akmenuotą Floros žemę.
Emigravo krizei prasidėjus
Sprendimą emigruoti iš Lietuvos Aurimas Jacikas priėmė ne iš karto. Baigęs Kauno technologijos universitetą ir supratęs, kad jaunų specialistų išskėstomis rankomis niekas nelaukia, diplomuotas mechanikas inžinierius ėmėsi verslo planų. Grįžo į gimtąjį Rietavą, įkūrė įmonę ir dvejus metus vertėsi statybos darbais. Gražius užmojus sustabdė prasidėjęs sunkmetis. Padėčiai šalyje blogėjant, 2009 metų vasarą su drauge Simona Norvaišaite išvažiavo į Norvegiją. Rudenį mergina grįžo į Vilnių baigti prancūzų filologijos studijų, o Aurimas pasiliko dirbti žuvies fabrike. Įsitvirtinti jam pavyko, tad lygiai po metų, Simonai gavus diplomą, pora Lietuvoje atšoko vestuves ir išvažiavo į Florą kurti bendrų savo šeimos namų.
Ne tik dirbti, bet ir gyventi...
Prisimindamas gyvenimo svečioje šalyje pradžią, vyras neslėpė, kad tada svarbiausia buvo kuo daugiau uždirbti: „Darbas, darbas, darbas. Pasibaigus pamainai (7,5 val.), atidirbdavau antra tiek viršvalandžių, nes už juos mokama dvigubai. Viršininkai, matydami mano pastangas įsitvirtinti, pasiūlė tiesioginį kontraktą. Tai garantavo ne tik dar geresnį atlyginimą, bet ir visas socialines garantijas. Po kelerių metų supratau, kad reikia ne tik dirbti, bet ir gyventi. Dabar stengiamės atrasti laiko viskam. Uždirbu mažiau, bet pinigų pakanka ir išlaidoms (paskolos už namą ir automobilį, komunaliniai mokesčiai, maistas), ir pramogoms. Lietuvoje sau tiek leisti tikrai negalėtume.“
Slidinėjimas – viena mėgstamiausių žiemos pramogų.
Be norvegų kalbos karjeros nepadarysi
Žuvų perdirbimo fabrike A. Jacikas dirba su krautuvu. Įmonės kolektyvas nedidelis – apie 70 žmonių, dauguma jų – imigrantai. Kurį laiką čia darbavosi ir Simona. Vėliau moteris „žuvinę“ pakeitė į darbą prekių sandėlyje, kur daugiau kalbančiųjų vietine kalba. „Taip pavyko žengti arčiau užsibrėžto tikslo – išmokti norvegiškai. Lietuvoje išduoti diplomai čia galioja, bet, nemokėdamas valstybinės kalbos, profesinės karjeros nepadarysi“, – pastebėjo S. Jacikienė. Šiuo metu moteris darbo neturi, tad daugiau laiko skiria tęsiamoms studijoms.
Didelė alga ir aukštos kainos
Norvegijos ekonomika – viena stipriausių visame pasaulyje. Prekės čia itin brangios, tačiau uždirbamų atlyginimų užtenka oriam pragyvenimui. A. Jaciko vidutinis mėnesinis atlyginimas „į rankas“ – 30 000 kronų (14 tūkst. Lt). Dirbantiems per agentūras, pasak Aurimo, mokama mažiau. Žmonėms, naujai atvykusiems į šalį, dauguma prekių atrodo neįperkamos. Labai brangi – apie 75 litai už kilogramą – šviežia mėsa. Šaldyta ji kiek pigesnė, tačiau, anot Simonos, sulaukus akcijos mėsa galima apsirūpinti už prieinamą kainą. Brangūs miltiniai kepiniai – duona, batonai, bandelės, pyragai. Kandžiojasi tabako, alkoholio kainos (pigiausias 0,7 l degtinės butelis kainuoja apie 100 litų). „Anksčiau skaičiavome, stengėmės kai kurių produktų nepirkti, o dabar jau įpratome prie kainų. Pasitaikius progai, mėsos ir kitų brangiau kainuojančių produktų atsivežame iš Lietuvos“, – pasakojo emigrantai.
Flora lietuvės akimis
Flora – nedidelis vandenų ir kalnų apsuptas miestas vakarinėje Norvegijos dalyje. Čia dažnai lyja, kyla stiprus vėjas. Vasaros naktimis visiškai nesutemsta, žiemos dienomis trūksta šviesos. Mažiau nei Lietuvoje šalčio žiemą, šilumos vasarą. Patys norvegai ne itin bendraujantys, tačiau mandagūs, o prireikus padėti pagalbos neatsakys. Daug draugiškesni atvykėliams imigrantai iš kitų šalių. Jų Floroje – labai daug. Tokį miestelio portretą piešia Simona.
Adaptuotis padėjo draugai
„Prie visko priprantama. Adaptaciją lengvina daug geresnis nei Lietuvoje pragyvenimo lygis ir būrys gerų draugų. Esame daugmaž penkiolika gražiai susibendravusių jaunų lietuvių. Kartu švenčiame šventes, leidžiame savaitgalius. Nors miestas nedidelis, nenuobodžiaujame. Boulingas, sporto klubas, baseinas, kavinės, diskotekos, slidinėjimas kalnų trasose, išvykos į gamtą – mėgstamiausios mūsų laisvalaikio pramogos. Čia, už tūkstančių kilometrų nuo gimtų namų, draugai mums – kaip antra šeima. Tad nenuostabu, kad drauge sėdame prie Kūčių stalo, švenčiame Kalėdas, pasitinkame Naujuosius metus. Stengiamės laikytis lietuviškų tradicijų, tačiau čia viskas šiek tiek kitaip – juk ir Kūčių patiekalai iš norvegiškų produktų kitokie nei dedami ant stalo Lietuvoje“, – pasakojo Simona ir Aurimas.
Flora garsėja naujamečiu karnavalu
Anot Jacikų, gražiai Kalėdas švenčia ir vietiniai. Miestas pasipuošia jau gruodžio pradžioje. Ypač dabinami privačių namų kiemai: vakarais girliandų šviesoje miestelis atrodo tarsi iš pasakos. Miesto eglei daug dėmesio neskiriama, ji tik apjuosiama paprastų lempučių girlianda. Per Naujuosius metus Floroje, vienintelėje iš Norvegijos miestų, vyksta karnavalas, pritraukiantis mases žmonių iš visos šalies. Karnavalo kaukės simbolizuoja visus negerumus, kuriuos per metus teko išgyventi, todėl, baigiantis šventei, jos sudeginamos didžiuliame lauže. Triukšmingai švenčiama Silkės diena, nes, kaip pasakojama legendoje, Florą įkūrė žvejai, gaudę šiose vietose silkes.
Grįžti į gimtinę dar neplanuoja
Ilgesniam laikui į Rietavą Simona ir Aurimas grįžta tik per atostogas, kai gali daugiau laiko skirti bendravimui su artimaisiais, susitikimams su draugais, giminėmis. „Ilgiau užsibuvę pasiilgstame Floros. Norisi atgal. Mudviejų namai – jau čia, Norvegijoje. Lietuva mums – tik artimieji ir draugai. Sugrįžti neplanuojame, bet jei kada nors pajusime nostalgiją, jei kils noras gyventi gimtinėje, grįšime. Šiuo metu visos mūsų svajonės ir planai susiję su vis labiau žavinčia Norvegija“, – neslėpė iš Rietavo emigravusi pora.
