Monika Katkutė tęsia istoriją apie savo sprendimą baigti karjerą Londone ir grįžti dirbti bei gyventi į Lietuvą. Šioje dalyje ji dalijasi įspūdžiais po pirmų dviejų mėnesių, praleistų gimtinėje.
Geresnio laiko už saulėtą pavasarį nėra ir būti negali. Ypač kalbant apie Vilnių. Miestas tarsi „prasideda“ iš naujo, sukruta, ir šypsenų, ir žmonių, ir triukšmo daugiau. Vilnius turi tokią savybę – čia net didžiausias triukšmas yra ramus, laikinas ir netrikdantis. Geresnio laiko negali būti ir užbaigti epą „Eksperimentas: grįžtu į Lietuvą“.
Namie esame jau beveik du mėnesius. Aplink dar gausu neišpakuotų daiktų, vis neatrandam ritmo ir rutinos. Jausmas toks, kad vyktų nesibaigianti egzaminų sesija – susitikimai, renginiai, darbai, sodyba. Įvykių gausa Vilnius tikrai nenusileidžia Londonui – tik eik, daryk ir džiaukis.
Tačiau apie viską nuo pradžių. Pirmiau apie problemas, o tada apie sprendimus ir atradimus.
Nusivilti visgi tenka
Tenka žemai lenkti galvą prieš visus pesimistus ir šiaip engėjus – taip, Jūs buvote teisūs, Lietuvoje tikrai ne viskas tobula. Ir nuo tos netobulybės sukosi galva, bent jau iš pradžių. Kaip itin mėgsta sakyti mano močiutė: „Nėra namų be dūmų.“
Ilgi pokalbiai apie dideles maisto kainas, kažkur išgaruojantį šildymą, dar vieną priešrinkiminę nesąmonę ir patologinius sutrikimus teisinėje sistemoje varo iš proto (itin gelbstintis tokios informacijos vengimo būdas – nežiūrėti TV).
Dar labiau svaigino jausmas, kad tu dvejus metus kažko siekei, keiteisi, mokeisi, verteisi per galvą, o čia tarytum niekas ir nepasikeitė. Žmonės tie patys, problemos panašios ir gatvės visos – kaip buvusios. O jau tolerancijos trūkumas bet kuriam žmogui, daiktui, gyviui, o visų pirma (taip jau logiškai išeitų) pačiam sau, rėžia ir ausis, ir akis. Turbūt ir paviršiuje jaučiamas susipriešinimas ir yra viso to pasekmė.
Itin dideliais kiekiais vartojamas asmeniškai išbandytas vaistas: sustoti, pagalvoti, nusišypsoti ir pabrukus uodegą eiti reikalingų darbų dirbti. Net nepatikėsite, kiek su gera emocija galima nuveikti. Pabandykit. Perdozuoti rekomenduojama.
Tai, kas svarbu
Vilnius nėra Londonas ir niekada juo nebus. Ir tai yra geriausia, kas gali Vilniui atsitikti. Tas pats ir su Lietuva – mes ne Vakarų Europa, ir tai taip pat geriausia, kas gali mums nutikti. O tai, kas nutiks, nuvilsiu, bet turime nuspręsti ir nuveikti patys, o ne dėdės ir tetos iš Briuselio.
Reikia pakalbėti apie tai, kas paslėpta, paprasta, bet labai svarbu. Galbūt tai ir yra mūsų kultūra, mentalitetas – ta šviesioji pusė, kurią reikia saugoti.
Grįžusi vis dar negaliu atsistebėti, kaip nuolat per vėlai, mano galva, išeidama iš namų visur suspėju ar net ateinu per anksti. Atstumai pasiteisinimu tampa tik pritingintiems, nes kol išsisukinėji ir bambi, gali jau ir nupėdinti.
Impulsyvumas, toks nekarštakošiškas, yra ne tik galimas, bet ir privalomas – kam iš anksto viską planuoti, kai gali nuspręsti dienai ar valandai atėjus. Tai pajaučiau ruošdamasi dar vieną savaitgalį atiduoti smagiam startuolių renginiui – kolegos iki paskutinės minutės galvojo važiuoti ar ne, nepanikavo (kol aš laksčiau ratais namie), neskambino dvidešimt kartų pasitikrinti ir nepraleido dviejų valandų planuodami maršruto, susitikimo laiko ar vietos. Ir ką jūs manote? Viskas sklandžiai pavyko. Žavi mane tas šiaurietiškas pragmatiškumas.
Pilietinių akcijų apstu (tik reikia rinktis vertingas, o ne prie kažkieno namo stovėti neturint, ką veikt). Kad ir vienas gražiausių renginių šalies mastu – akcija „Darom“ – trumpam visus priverčia prisiminti, kad rūpintis reikia ne tik savo pelke, nes, deja, ir iš jos norisi kartais išbristi, išeiti pasivaikščioti miškais, parkais ar Senamiesčio gatvėmis. Jūs tik pažiūrėkit, su kokiu goduliu akyse užsienio svečiai stebi Vilniaus gyvenimą – sustoja, apsidairo, šypsosi, diskutuoja. Sustokit ir jūs, padiskutuokit. Mes su draugu karščiuodamiesi diskutavome, kokia turėtų būti Senamiesčio ateitis, tiksliau – visų apleistų pastatų. Niekada negali žinoti, kada tos diskusijos gali būti naudingos.
Šviežumas yra labai svarbus. Linkiu visam verkšlenančiam jaunimui į tą žodį įsikibti. Gana dažnai Lietuvoje, pradėdamas iniciatyvą, darbą, projektą, gali būti vienas pirmųjų ar net pirmas, gali išspręsti problemą, kurią kiti ignoruoja, turėti savo mažą nišą ir tapti jos ekspertu, savo profesionalumo eksportuotoju. Taip nuolat būsi šviežias ir motyvuotas. Va, neseniai jaunuolis viename Kauno renginių, skirtų startuoliams, subūrė komandą ir sukūrė aplikaciją, kuri jums važiuojant mašina registruoja duobes mieste. Ir tai padarė pirmas, per savaitgalį su menkai pažįstamų žmonių komanda.
O svarbiausia – žmonės. Nors iš pradžių buvo sunku suprasti ar susivokti, kuo jie gyvena ir ką veikia, jau po pirmojo mėnesio grįžo itin svarbus jausmas – tapatumas. Juoktis gali už pilvo susiėmęs, be perstojo, kad ir dvi valandas ir iš menkiausio nieko. Visas prarastas vitamino C deficitas jau atkurtas, o dar tik du mėnesiai. Tas kultūrinis bendrumas su draugais ir su mažiau pažįstamais žmonėmis paverčia pokalbius lengvais ir neformaliais be itin didelių pastangų. O ką jau kalbėti apie šeimą ir draugus. Buvimas jų gyvenime įgavo įvairių naujų atspalvių.
Reikia autoritetų
Didžiausias atradimas, po dviejų mėnesių abejonių ir svarstymų (galvojama, žinoma, buvo apie tai, kaip gerinti situaciją), buvo tai, kad žmonės yra ištroškę sėkmės istorijų. Nekalbu apie blizgučiais apsikarsčiusius „papūginius“ milijonierius, perdėtai vertinamus pramogų pasaulio atstovus ar jų neaišku ką veikiančias antrąsias puses.
Tos sėkmės istorijos turi būti apie šiuolaikinius autoritetus – drąsius, darbščius, plačiai mąstančius, tikslingus žmones, kurie mažiau kalba ir daugiau daro. Jie dėl atkaklumo ir ryžto tampa sėkmingais verslininkais, itin vertinamais menininkais, iš koto verčiančiais dizaineriais, pilnas sales surenkančiais atlikėjais, „medžiojamais“ technologais ar mokslininkais, kurie savo darbinę energiją nukreipia tobulinti savo ir kitų aplinkai, profesijai.
Taigi mano sėkmės istorija paprasta – sunkiai dirbau, visur lindau, domėjausi, bandžiau, mokiausi, eksperimentavau, o grįžusi itin sėkmingai įsiliejau į vienos jaunos įmonės veiklą. Per tuos du mėnesius jau spėjau laimėti startuolių konkursą, su komanda išleisti keturias sėkmingas mobilias programėles, sudalyvauti krūvose renginių, į kuriuos jau esu kviečiama ir kaip dalyvė, ir kaip pranešėja. Ir tam man neprireikė nei prabangios mašinos, ištaigaus biuro ar iš koto verčiančio atlyginimo.
Rezultatai
Kai buvau jaunesnė, itin pasikliaudavau sėkme, maždaug „bus kaip bus“. Ilgainiui supratau, kad pagrindinės sėkmės sudedamosios dalys yra trys: turėti tikslą, nuosaikų avantiūrizmą ir nuosekliai dirbti.
Tada nesvarbu kur gyvenate: Vilniuje, Londone, Tokijuje ar San Fransiske, svarbu kad esate laimingi ir veikiate tai, kuo patys galite didžiuotis.
M. Katkutė
