Karina Metrikytė, LRT Klasikos laida „Ryto allegro“, LRT.lt
Kinija be galo įdomi, kaprizinga, paslaptinga šalis, todėl ten reikia išmokti į viską pažiūrėti kitaip, sako aktorė, žurnalistė, fotografė Eglė Aukštakalnytė-Hansen. „Maniau, kad jau turiu rimtą patirties bagažą, bet staiga Kinija parodė, kad turiu mokytis iš naujo, nes viskas, ką buvau sukaupusi, Kinijoje netinka. Tačiau Konfucijus yra pasakęs, kad, jei žmogus nori būti laimingas, jis privalo nuolatos keistis“, – prisipažįsta ji.
E. Aukštakalnytės-Hansen teigimu, Kiniją pažinti sudėtinga ir dėl begalinės informacijos gausos – tam, kad atsirinktum, kas yra tikra, kokybiška, priimtina, turi labai daug išmėginti: „Aš taip pat labai ilgai bandžiau atsirinkti. Parodų centrų ten be galo daug, bet, tik aplankęs 70, suvoki, kad gal kokie penki yra kitokie. Darbai panašūs, tik autorių pavardės skiriasi. Reikia labai daug išbandyti, kad susivoktum toje masėje, nes originalius dalykus suskaičiuosi ant vienos rankos pirštų.“
– Viešint Amerikoje teko bendrauti su lietuviais, kurie ten gyvena jau daugiau nei dešimtmetį, bet kalba švaria lietuvių kalba. Paskui teko susidurti su tais, kurie ten – tik keletą metų ar pusmetį, bet jų kalba jau buvo pakitusi.
– Tai labai individualu ir priklauso nuo žmogaus, gal net nuo kartos. Tarkim, aš neturėčiau kalbėti lietuviškai, nes neturiu lietuviškos bendruomenės. Tik Maskvoje metus bendravau su lietuvių bendruomene, o visose kitose vietose, kur gyvenau, lietuvių niekada nebuvo. Kai susitikau su lietuviais, gyvenančiais Šanchajuje, abu mano vyrai pasakė, kad lietuviškai per tris mėnesius Šanchajuje kalbėjau tiek, kiek visus aštuonerius metus Afrikoje. Jiems buvo labai smagu, kad yra tiek daug žmonių, su kuriais galiu pakalbėti lietuviškai.
– Keistai nuskambėjo – Šanchajuje lietuviškai kalbantys žmonės. Ten yra lietuvių bendruomenė?
– 2009 m., kai atvykome į Šanchajų, ten iš tikrųjų buvo nemažai lietuvių: šeimų, atvažiavusių dirbti, lietuvaičių, ištekėjusių ir išvažiavusių ten gyventi. Kai aš ruošdavau susitikimus, pavyzdžiui, Naujųjų metų, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, susirinkdavo apie 30 žmonių. Manau, kad Šanchajuje gyvena labai daug lietuvių, tik nėra oficialios bendruomenės. Be to, tai priklauso ir nuo to, kiek žmonės nori bendrauti.
– Sakote, kad nepamiršote lietuvių kalbos, nes esate tokios kartos atstovė. Ar kalbate apie auklėjimą, įdiegtą pagarbą kalbai? Kodėl neužmiršote lietuvių kalbos?
– Aš esu iš Prienų, kuris yra vienas gražiausių bendrinės kalbos kraštų. Antra, turėjau nuostabias lietuvių kalbos mokytojas, kurios padėjo labai stiprius pagrindus. Trečia, mano karta buvo pereinamoji – mes pažinome ir senąją tarybinę sistemą, ir jau buvome užsikrėtę nepriklausomybės, Sąjūdžio idėjomis. Galų gale lietuvių kalba, kaip identiteto kalba, buvo sąmoningai suformuota – tik paskui atsirado rinkos dėsniai ir atėjo Vakarai, bet kai tau jau 20 metų, esi susiformavęs žmogus, kitaip reaguoji. Dėl to ir sakau, kad galbūt tai – kartos dalykas, nes vėlesnėms kartoms Vakarai, anglų kalba, kaip didesnių galimybių kalba, darė didesnę įtaką.
Kitas dalykas, stengiuosi skaityti lietuviškai ir klausausi Lietuvos radijo, nes jo kartais net Kinijoje neblokuoja. Nes iš tikrųjų buvo, kad grįžusi į Lietuvą jausdavau, jog smegenyse per daug kalbų, todėl reikėdavo bent savaitės, kad grįžčiau į vėžes. Nors lietuvių kalbą moku puikiai, bet atsiranda tokių trukdžių. Taip, su sūnumi kalbu lietuviškai, bet tai vis tiek nėra daug.
– Būdama Valstybinio jaunimo teatro aktorė turbūt net negalvojote, kad ateityje išmoksite tiek kalbų ir būsite išmaišiusi tiek pasaulio šalių?
– Visada žinojau, kad keliausiu, – jau studentaudama labai daug keliavau, labai norėjau pažinti pasaulį. Bet kad tiek važinėsiu ir tiek daug pasaulio valstybių susikursiu namus, tikrai nemaniau.
– Šanchajuje gyvena apie 24 mln. žmonių. Kaip save atrasi toje masėje arba kaip savęs nepamesti, kaip nesusiniveliuoti?
– Taip, iš tikrųjų labai lengva save pamesti tokiame mieste. Tai lemia ir begalinė informacijos gausa. Galų gale aš ten nuvažiavau iš Afrikos, kur nuostabi gamta, ramybė, žmonių ne tiek daug – 30 mln. visoje šalyje, o Nairobyje apie 3 mln. O kai atvažiuoji iš tos gamtos į betono džiungles, didžiausią pasaulio statybų aikštelę ar didžiausią pasaulio fabriką, turi labai daug išbandyti tam, kad atsirinktum, kas yra tikra, kokybiška, priimtina.
– Jei informacijos srautas toks didžiulis, kaip jį išfiltruoti? Kaip tada patenkinti savo kultūrinį alkį?
– Su kultūra labai įdomu, nes visų pirma suvokiau, kad kinai – be galo pragmatiški žmonės. Kadangi tokiame dideliame mieste laikas itin brangus, žmonės jį taupo viską pirkdami internetu ir viską siaurina pagal tam tikrą specifiką. Pavyzdžiui, renkasi, kuri dailės šaka, koks teatras (muzikinis, dramos, komedija, kinų opera ar kinų cirkas) patinka. Todėl viskas labai susiaurėja. Aš taip pat labai ilgai bandžiau atsirinkti. Parodų centrų ten be galo daug, bet, tik aplankęs 70, suvoki, kad gal kokie penki yra kitokie. Darbai panašūs, tik autorių pavardės skiriasi. Reikia labai daug išbandyti, kad susivoktum toje masėje, nes originalius dalykus suskaičiuosi ant vienos rankos pirštų. Žinoma, menininkams ten sunku. Kinija – autoritarinė valstybė, ji iki šiol nėra laisva šalis, kur galima absoliučiai laisvai reikšti savo nuomonę, todėl menas ten cenzūruojamas ir išraiškos priemonės kitokios.
– Jūs susidūrėte su esama cenzūra arba kažkokiais draudimais?
– Taip. Tarkim, kai gyvenau Kenijoje, prie „Facebook“ buvo sunku prisijungti, nes ten ne visur buvo internetas. Kinijoje jis yra draudžiamas, „Google“ neleidžiamas, kad neapnuodytų tautos, – viskas, kas ateina iš Vakarų, visa informacija filtruojama. Kinija – vienos partijos (komunistų partijos) valdoma valstybė, o suvaldyti 1,4 mlrd. žmonių – sunkus darbas. Netgi BBC ar CNN televizijos kanalų programų transliacija vėluoja kelias sekundes, nes yra „trys T“ – trys draudžiamos temos, kurių pavadinimai prasideda T raide: Tibetas, Tianmenis ir Taivanas. Tai kodiniai žodžiai, kuriems pasigirdus transliacija atjungiama arba vaizdas išjungiamas. Kinijoje visos susikurtos gudrybės ir taisyklės, kurios padėdavo man įsilieti į naują kultūrą kitose pasaulio vietose, čia netiko. Kinija įrodė, kad yra kitokia, kad yra pati sau civilizacija. Kinijoje reikia iš naujo viską tyrinėti, ieškoti, matyti ir suvokti kitaip. Tarkim, ten gatvėse policijos, milicijos nėra, bet esi nuolatos sekamas kamerų.
Kadangi ten „Facebook“ draudžiamas, yra vietinis tinklas „Weibo“, kuriame renkasi labai daug mąstančių ir diskutuojančių žmonių, todėl buvo įdomu stebėti, kiek valdžia gali leisti sau atlaisvinti ribas, kokios tos ribos bus. O dabar matau, kad vėl viskas pradedama reguliuoti, laisvės siaurinamos. Šanchajuje praėjusių metų kovo pradžioje buvo be galo įdomi nudvėsusių kiaulių plaukiojimo istorija. Pagrindine Huangpu upe Šanchajaus centre ėmė plaukti negyvos kiaulės. Pirmiausia – 20, paskui – 60, 200, 400, 600, 1 200, 2 000, 3 000... Tikslaus skaičiaus nežinau, bet sako, kad jų buvo 6 000.
Iš pradžių pagalvojau – kokia įdomi menininkų akcija, kad būtų atkreiptas dėmesys į ekologines problemas. Paskui pasirodė, kad tai buvo labai rimta: visos tos kiaulės buvo augintos funkcionieriams Naujųjų metų proga, bet, pasikeitus valdžiai, tie funkcionieriai nekėlė jokių didelių puotų, nes reikėjo mažinti išlaidas. O kai kiaulės išstipo, augintojai jas paėmė ir sumetė į upę. Taip jos atplaukė į Šanchajų, nes atstumas – tik 70 kilometrų. Viena poetė, aktyvi „Weibo“ vartotoja, tiesiog parašė, kad žmonėms reikėtų be jokių plakatų pereiti ta krantine ir išreikšti savo poziciją ekologijos klausimais, o po kelių minučių po šios žinutės į jos duris pasibeldė žmonės iš policijos. Taigi saugumas dirba.
Kinija be galo įdomi, kaprizinga, paslaptinga šalis, todėl turi išmokti į viską pažiūrėti kitaip. Maniau, kad jau esu sukaupusi rimtą patirties bagažą, ir staiga Kinija parodė, kad turiu mokytis iš naujo, nes viskas, ką buvau sukaupusi, Kinijoje netinka. Tačiau Konfucijus yra pasakęs, kad, jei žmogus nori būti laimingas, jis privalo nuolatos keistis.
– Vadinasi, Jūs laiminga?
– Kinija parodė, kad, matyt, taip. Aš laiminga, kad turėjau galimybę prie Kinijos bent prisiliesti.
