Nuo posto nušalinus ilgametį šalies prezidentą Hosnį Mubaraką, daugeliui buvusių centrinės Kairo aikštės (Tahrir) protestuotojų pasipiktinimą ėmė kelti Egipto armijos elgesys. Dauguma abejoja, ar generolai gali ir nori atnešti demokratinius pokyčius, dėl kurių žuvo šitiek žmonių.
18 dienų trukęs sukilimas, privertęs H. Mubaraką atsistatydinti, ant kojų sukėlė visą tautą: protestai ir demonstracijos buvo tapę kasdieniu reiškiniu. Žmogaus teisių gynimo organizacijos „Tarptautinė Amnestija“ („Amnesty International“) paskaičiavimu, mažiausiai 840 žmonių žuvo ir daugiau, nei 6 tūkst., buvo sužeisti protestų, privertusių tironą pasitraukti, metu.
Tačiau nuo H. Murabako išsilaisvinusioje šalyje tebėra vietos ir baimei, ir frustracijai.
Reda Radian Malako brolis buvo tarp penkiolikos jaunų vyrų, nužudytų žiauriame religiniame kivirče, kilusiame Kaire, praėjus vos kelioms savaitėms po revoliucijos. Tąkart Egipto krikščionys ir musulmonai susirėmė dėl to, kad jauna krikščionė moteris buvo pagrobta bei įkalinta koptų bažnyčioje, nes ištekėjo už musulmono ir priemė Islamo tikėjimą, neišsiskyrusi su koptų tikėjimą propaguojančiu vyru. Tuo tarpu koptų religija išvis draudžia skyrybas.
Bet, nepaisant to, jog R.R. Malako brolis buvo krikščionis koptas, jį nužudė anaiptol ne musulmonai. „Mano brolį nušovė armijos snaiperis, – įsitikinęs Reda Radian Malakas. – Jį kliudžiusi kulka perėjo kiaurai per viršugalvį ir išlindo kitoje galvos pusėje – aš tai mačiau. O tokių ginklų neturi niekas, išskyrus kareivius“.
Vyras kaltina armiją, atėmusią jo jaunesniojo brolio gyvybę ir revoliuciją – už tai, kad suteikė pastarąjai tiek daug valdžios. „Mes tikėjomės, kad kariuomenė gins žmones ir sustabdys besaikį smurtą. Tačiau vietoj to, jie patys pradėjo žudyti. Šito mes visiškai nesitikėjome“, – pridūrė R.R. Malakas.
Egipto gyventojai nesitikėjo ir kitų dalykų: jie nenuspėjo, kad ekonomika – žlugs, o kelias laisvos bei demokratiškos visuomenės link bus toks kruvinas ir skaudus. Žmonės tenorėjo nusimesti diktatūros pančius ir absoliučiai neplanavo iškart pakliūti į kitus, šįkart – paspęstus armijos.
„Egipto šalies valdžia, nuvertus H. Mubaraką, pateko į kariniuomenės vadų rankas. Kai prasidėjo revoliucija, pastarieji tiesiogine prasme sėdėjo Pentagono karo kambaryje. O dabar atėjo jų pasirodymo metas. Tačiau karinės galios pakaitalo nėra. Tai – Vašingtono įdiegta...totalitarinė demokratija“, – svarstė rašytojas ir tyrėjas Williamas Engdahlas.
Žmonės, kurie stovėjo Tahriro aikštėje, triumfavo: režimas, spaudęs juos daugiau, nei tris dešimtmečius, pagaliau dingo, o H. Murabakas susidūrė su teisingumu, kurio nusipelnė. Tačiau, mėnesiams bėgant, revoliucinė euforija po truputį išgaravo: egiptiečiai pradėjo klausinėti savęs, ar tikrai buvo verta paaukoti tiek gyvybių ir ar tikrai jie gavo, ko norėjo – geresnę šalį.
„Egiptas šiuo metu yra kryžkelėje, – teigė Montaser El Zayat, Islamo reikalų analitikas ir advokatas. – Šalis gali žengti tiek chaoso, tiek demokratijos link. Tačiau blogiausias scenarijus būtų, jei armija tęstų savivalę ir panardintų tautą į pilietinio karo kraują. Tačiau rinktis turi patys žmonės“.
Tuo tarpu laikiniems valstybės lyderiams peržiūrint mažiausiai 7 tūkst. asmenų, įkalintų Egipto kariuomenės vadų, aplinkybes, darosi aišku, kad, nors Tahriro aikštės revoliucija taps istorijos dalimi, kova toli gražu dar nesibaigė.
