Taikiniai – pradedant individualiais asmenimis, baigiant valstybėmis. Nužudymai, nunuodijimai, sumušimai ir apiplėšimai – tai pavyzdžiai, kaip jėgos vektorius pritaikomas „mikrolygmenyje“. Panašiai naudojamas šantažas ir reketas.
„Makrolygmenyje“ Rusija pagal karinę galią neprilygsta Sovietų Sąjungai. Tačiau turimos pajėgos naudojamos veiksmingai. Jos žvanginimas ginklais nėra skirtas parodyti, kad Rusija galėtų įveikti NATO kilus žūtbūtinei konfrontacijai: ji to nesugebėtų. Tačiau be išankstinio pranešimo rengiamos pratybos ir kitokie manevrai, ypač susiję su oro erdvės gynybos sistemomis ir taktiniais branduoliniais ginklais, siunčia signalą, kad Rusija pasiruošusi sparčiai eskaluoti padėtį.
Vakaruose daugelis ramiai užmigusių ant laurų po 1991-ųjų laikosi nuomonės, kad tokios rizikos prisiimti tiesiog neverta. Čia minėti vektoriai vėl persidengia: jėga plius propaganda lygu įbauginimas.
Šie vektoriai taip pat gerai apjungiame per atakas, kuriose derinami kibernetiniai įsilaužimai ir pavogtos informacijos nutekinimai. Tokių atakų praeitais metais matėme Amerikos politikoje ir prognozuojame jas per šių metų rinkimus Europoje.
Vogti privačius duomenis iš kompiuterinio tinklo nedaug kuo skiriasi nuo įsilaužimo į biurą: ir viena, ir kita yra nusikaltimas. Vis dėlto iš to mažai naudos, jeigu duomenys nepanaudojami. Paskelbti vogtą medžiagą, tiesiogiai arba atiduodant ją žiniasklaidos priemonėms – štai kas suteikia tokioms atakoms smogiamosios galios.
Rusijos įgūdžiai naudotis informacijos vektoriumi daug veiksmingesni negi sovietinis metodas, taikytas per Šaltąjį karą. Internetas atnešė anonimiškumą, operatyvumą ir visuotinį pasiekiamumą. Galite išsiųsti elektroninį paštą iš išgalvoto adreso ir sukurti įtikinamai atrodančią interneto svetainę. Jeigu imsitės protingų atsargumo priemonių, niekas nesužinos, kas esate. Jūsų išsiųsta medžiaga per kelias sekundes taps prieinama visiems pasaulio žmonėms.
Tai nebuvo įmanoma telekso ir trumpųjų bangų radijo laikais, nors abi šios technologijos savo laiku (vos prieš 30 metų) atrodė kaip savo amžiaus stebuklai.
Rusija nėra turtinga šalis. Tačiau ji veiksmingai naudoja pinigus – tiek slapta, tiek atvirai. Ji papirkinėja politikus, partijas, žiniasklaidos priemone ir prestižinius socialinius subjektus, tokius kaip sporto klubai; ji finansiškai remia darančius įtaką, pavyzdžiui, analitinius centrus ir universitetus. Ji kuria forpostus, naudodamasi prekyba ir investicijomis. Informacijos vektorius šiuo atveju veikia kaip galios daugiklis.
Sunku rasti atsvarą visiems šiems dalykams. Manome, kad verslas yra geras dalykas. Kaip sakydavo senovės romėnai, pecunia non olet – pinigai nekvepia. Esame prisiekę pacifistai, įsitikinę, kad atsakymas į konfrontaciją yra dialogas. Vertindami informaciją sąžiningumą keliame aukščiau tiesos. Kam vargintis priimti sprendimą, jeigu galima visas šalis laikyti turinčias pagrįstą nuomonę? Kai skelbiama tiek daug „išgalvotų naujienų“ (anksčiau vadintų „bloga žurnalistika“), Rusijos propaganda nekrenta į akis.
Aišku, putinizuoti mūsų pačių visuomenes nėra atsakymas į šią problemą. Faktas, kad žmonės daro klaidų, yra laisvės kaina. Taip turi ir likti.
Vis dėlto galime geriau laikytis savo taisyklių. Pavyzdžiui, Rusijai šnipinėjantys žmonės turėtų bijoti užsitraukti asmeninę ir profesinę gėdą, prarasti darbą ir pakliūti į kalėjimą. Taip nutinka nepakankamai dažnai, kaip rodo skandalingas vieno Didžiosios Britanijos universiteto sprendimas grąžinti į darbą suomį akademiką, nuteistą Danijoje už šnipinėjimą Rusijai.
Galime būti daug griežtesni dailius kostiumus vilkintiems parankiniams, dėl kurių pinigų vektorius tampa itin veiksmingas. Vakarų bankininkai, teisininkai ir sąskaitininkai – silpniausia Kremliaus įtvirtinimų vieta. Jie žino, kas yra pavogęs pinigų ir kur jie buvo paslėpti. Turėtume pasistengti ir išpešti jų paslaptis. Taip pat galime išstumti besipelnančius iš dezinformacijos ir nuplėšti jų patikimumo aurą.
Atgrasymo politika mums padėjo laimėti ankstesnį šaltąjį karą. Ji gali tapti pergalės raktu ir šiame.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
