Kada pergalė nėra pergalė? Kai ji gadina jūsų valstybės įvaizdį, gąsdina jūsų sąjungininkus ir įtraukia jus į neįmanomą laimėti karą su kur kas galingesniu priešininku.
Taip atrodo Gruzija, žvelgiant į praeitą savaitgalį, po to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip lengva karinė pergalė prieš separatistinį režimą Pietų Osetijoje. Gruzija atakavo po pastarosiomis savaitėmis dažnėjusių provokacijų, įskaitant ir smarkų apšaudymą iš Rusijos remiamos separatistinės provincijos bei ženklus, kad Rusija planuoja smarkiai sustiprinti pajėgas Pietų Osetijoje.
Dėl Amerikos karinės pagalbos 18 tūkst. gruzinų vyrų karinės pajėgos yra geriausiai parengta ir apginkluota kovinė jėga Kaukaze. Tačiau viena yra nugalėti tokią provinciją kaip Pietų Osetija (70 tūkst. gyventojų). Kita yra valstybei, turinčiai mažiau nei 5 mln. gyventojų, stoti prieš Rusiją (142 mln. gyventojų). Dabar Kremlius piktai reaguoja. Pranešama, kad Rusijos kariniai lėktuvai bombarduoja taikinius Gruzijoje. Į Pietų Osetiją vyksta pastiprinimas. O Kremliaus galingoji propagandos mašina pradeda savo juodą darbą, be to, regis, kibernetinės atakos sutrikdė Gruzijos valstybinius interneto puslapius.
Būtent informacinis karas, o ne tai, kas vyksta ant žemės, nulems šio konflikto nugalėtoją. Rusija vaizduoja Gruziją kaip agresorę, karingą ir neprognozuojamą valstybę, kuri jėga ir „etniniu valymu“ nori atkurti savo viršenybę prieš nenuoramą provinciją. Aišku, tokia valstybė nebūtų verta sulaukti Vakarų paramos.
Ir atrodo, kad Rusijai tai sekasi. Europos lyderiai ilgai skersai žiūrėjo į Michailą Saakašvilį, charizmatinį JAV teisininko išsilavinimą įgijusį prezidentą, kuris perėmė vadovavimą Gruzijai po 2005-ųjų Rožių revoliucijos. Šio asmens gerbėjai žavisi jo iškalba ir protu, o jo kritikai - tokie kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel - jį vertina kaip kietakaktį lyderį. Griežta reakcija į opozicijos protestus lapkritį, žiniasklaidos tramdymas ir M.Saakašvilio aplinkos noras saviems tikslams naudotis galia sukūrė nepatogių paralelių tarp Gruzijos ir Vladimiro Putino Rusijos.
Tačiau šios paralelės nepagrįstos. Gruzija nėra tobula, bet ji tikrai nėra diktatūra. Jos lyderiai nesidengia netikra ideologija, kaip daryti mėgsta Kremlius maišydamas sovietinę nostalgiją ir carinių laikų šovinizmą. Gruzijoje egzistuoja pilietinė visuomenė, veikia stipri opozicija, be to, gruzinai labai trokšta tapti Europos Sąjungos ir NATO nariais. Vien jau dėl moralinių priežasčių galima remti Gruziją, besiginančią nuo Rusijos agresijos.
Bet virš viso šito yra gyvybiškai svarbūs Vakarų interesai. Didžiausia Kremliaus Europai keliama grėsmė yra jo turimas energetikos eksporto į Vakarus iš buvusios SSRS valstybių monopolis. Viena išimtis yra naftos ir dujų vamzdynas, kuris eina iš energijos išteklių turtingo Azerbaidžano į Turkiją per Gruzijos teritoriją. Jeigu Gruzija netektų nepriklausomybės, Europos svajonės apie energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos irgi žlugs.
Vis dėlto Vakarai yra ir išsiblaškę, ir susiskaldę. Amerika įsius išgirdusi, kad pranešimai apie Rusijos bombonešių atakas prieš aerodromą, kuriame yra kariniai patarėjai iš Pentagono, yra teisingi. Tačiau pačių amerikiečių negerbiamas prezidentas nerizikuos trečiuoju pasauliniu karu dėl Gruzijos. Europoje tarp Gruzijos šalininkių matome tokias mažas buvusias komunistines valstybes kaip Lietuva. Jas skaičiumi gerokai lenkia tokios valstybės kaip Vokietija, kurios labai vertina savo santykius su Rusija. Atrodo, tai joms svarbiau už viską. Šiuo metu matyti, kad Rusija yra nusiteikusi suduoti smarkų atkirtį Gruzijai ir sutriuškinti šią nelaimėlę Vakarų protežė.
Trumpai tariant, vis labiau atrodo, kad Gruzija pakliuvo į savo priešo spąstus. Scenarijus rutuliojosi taip: iš pradžių buvo nepakeliamos provokacijos, tuomet laukta reakcijos, o galiausiai pateiktas paskutinis atsakymas su milžiniška karine jėga ir diplomatiniu pažeminimu. Mintis, kad Guzija siekė šio karo, yra visiška nesąmonė. Pietų Osetijos kontrolės iš jos Rusijos remiamų vadukų susigrąžinimas daugelį metų buvo aukščiausias Gruzijos lyderių prioritetas. Tačiau niekas nemanė, kad tai bus daroma karinėmis priemonėmis. Gruzijos strategija buvo naudoti minkštąją galią pabrėžiant jos klestėjimą ir puikią kovą su korupcija M.Saakašviliui atėjus į valdžią. Tai smarkiai kontrastavo su Pietų Osetijos izoliacija ir supuvusiu režimu, kuris išgyvena vien tik iš kontrabandos ir Rusijos subsidijų.
Dabar ši strategija sužlugo. Situacijai nesikeičiant Gruzijai teks kovoti ne dėl Pietų Osetijos susigrąžinimo ar agresijos nutraukimo, o dėl savo išlikimo. Vargu ar apskritai bus gerų rezultatų. Gruzija nesugebėjo laimėti greitos pergalės: ji neišlaikė po Kaukazo kalnais esančio Roki tunelio, paprastai naudojamo kontrabandai, o dabar kaip kelias Rusijos sunkiajai karinei technikai, prieš kurią Gruzija ilgai neatsilaikys, kontrolės. Dar blogiau - kito Gruzijos atskilėlio regiono - Abchazijos - režimas planuoja surengti puolimą arba savo jėgomis, arba su Rusijos pagalba.
Ši kova turi būti tarsi kurtinantis žadintuvo signalas Vakarams. Didžiausia mūsų klaida buvo padaryta balandį vykusiame NATO susitikime Bukarešte, kur Gruzijos siekis gauti NATO narystės veiksmų planą buvo atmestas. M.Saakašvilis mus tuomet perspėjo, kad Rusija pasinaudos bet kokiu Vakarų silpnumo ar neapsisprendimo parodymu. Ir ji tuo pasinaudojo.
Edwardas Lucasas
Knygos „Naujasis šaltasis karas“ autorius
The Times
