Jeigu esi pakankamai turtingas, gali nusisamdyti apsukrią teisinių paslaugų bendrovę, kad nuslėptum savo turtą – nuo mokesčių institucijų, baudžiamojo teisingumo sistemos ir nuo rinkėjų. Ofšorinėse sąskaitose paslėptais pinigais galite mokėti kyšius ir finansuoti rinkimų kampanijas, tokiu būdu dar labiau sumažinant tikimybę, kad kas nors pradės uždavinėti nepatogius klausimus.
Vladimiro Putino vykdomas Rusijos apiplėšimas – tik žiedeliai (pikdžiugiškai kalbant, prieš Vakarus nukreipta prezidento arši politika nesutrukdė jam pasinaudoti šiuo konkrečiu kapitalistinės santvarkos augliu). Svarbiau, kad dabartinė Vakarų finansų sistema yra fundamentaliai ydinga.
Kai buvo išrastos uždarosios akcinės bendrovės, tikslas buvo pagirtinas: leisti komercinio projekto partneriams prisiimti riziką, bet užtikrinti, kad neigiami padariniai bus riboti. Jeigu verslas žlunga, prarandat tik tuos pinigus, kuriuos investavote.
Netgi tokia schema buvo gana kontroversiška: faktiškai ji sukuria visuomenės subsidiją ribotos atsakomybės bendrovės valdytojams. Jeigu įmonei sekasi gerai, jie praturtėja. Jeigu ji bankrutuoja, paprastai labiausiai nukenčia tiekėjai, klientai ir darbuotojai. Su tuo galima taikytis, kai bendrovės užsiima paprasta komercine veikla. Tačiau tokios sąlygos atrodo daug labiau abejotinos, kai jie skolinasi daug pinigų ir iš jų lošia.
Tačiau niekur nebuvo pasakyta, kad įsteigus įmonę bus užtikrinamas anonimiškumas. Šiuolaikinio verslo struktūrų painumas ir slaptumas pamažu tapo mūsų kasdienybe. Nei įstatymų leidėjai, nei rinkėjai niekada nėra priėmę aiškaus sprendimo, leidžiančio išvystyti tokią pelningą ir nesąžiningą sistemą.
Pats laikas minti stabdžius. Siūlau paprastą reformą sandorių teisei civilizuotame pasaulyje. Nuo ateinančių metų bet koks sandoris, numatantis didesnį negu 1 mln. JAV dolerių pervedimą, galėtų tapti teisiškai įpareigojančiu tik tuo atveju, jeigu įvardijamas jo naudos gavėjas. Jeigu norit nuomoti namą Londone, parduoti lošimo namus Monake arba įsigyti tanklaivį naftos Novorosijske, turite pasisakyti, kas esate, taip pat turit aiškiai nurodyti, kas yra kita sandorio šalis. Priešingu atveju neįgyjate teisės kreiptis į teismus Londone, Stokholme, Hagoje ar kur nors kitur – verčiau ieškokit pagalbos Donecko teismuose.
Toks suvaržymas nesukeltų jokių rūpesčių besilaikantiems įstatymų. Tačiau jis būtų itin neparankus žmonėms, kurie savo reikalus tvarko per apsukrias advokatų kontoras egzotiškuose kraštuose. Dėl viešumo jie tampa pažeidžiami pinigų plovimo tyrimų ir visuomenės kritikos.
Tolesnis etapas būtų dar griežtesnis. Nuo 2018 metų bet kokie aktyvai, kurių naudos gavėjas neįvardytas, turėtų būti įšaldyti. Savininkas galėtų juos susigrąžinti, bet tik atskleidęs savo tapatybę. Tai vėlgi nesudarytų jokių kliūčių paisantiems įstatymų subjektams.
Per trečią etapą – tarkime, maždaug 2020 metais – tie įšaldyti aktyvai būtų parduoti viešame aukcione. Surinktos lėšos būtų laikomos patikos fonde iki 2022 metų, o vėliau pereitų valstybės nuosavybėn. Jeigu norit, galit laikyti savo pinigus Panamoje arba Makao, bet jeigu tikitės kada nors juos išleisti – ką gi, prasti popieriai.
Niekada nemaniau, kad man kada nors teks rašyti straipsnį, kuriame pasisakoma už tokį puolimą prieš teisę į nuosavybę. Visa tai dvelkia bolševizmu – įtūžio, valdžios troškimo, idealizmo ir godumo deriniu, kuris padarė milžinišką žalą Rusijai, o vėliau ir kitoms šalims. Nuosavybė yra fundamentalus pagrindas individo teisei veikti nepriklausomai, nesibaiminant valstybės – bet ne ją kontroliuoti ir apgaudinėti. Deja, jeigu nesugebėsime pažaboti plutokratų, rezultatas gali būti tikras bolševizmas.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
