Po truputį vis labiau aiškėja didžiausio Maskvos geopolitinio projekto – Eurazijos ekonominės sąjungos (EAES) – kontūrai. Formuodama šį tarpvalstybinį susivienijimą Rusija dar labiau stiprina savo pozicijas posovietinėje erdvėje, tačiau vargu ar EAES taps Sovietų Sąjunga-2 (nors tikriausiai kaip tik tokia vizija ir buvo puoselėjama Kremliuje). Maskvos tikslai ir interesai formuojant Eurazijos ekonominę sąjungą yra gana akivaizdūs, tačiau kyla klausimas: kokią naudą iš dalyvavimo šiame susivienijime gaus kiti jo nariai, pirmiausia – Baltarusija ir Kazachstanas?
Nors būta visokių abejonių (žr. straipsnį), gegužės pabaigoje Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano lyderiai vis dėlto pasirašė susitarimą dėl Eurazijos ekonominės sąjungos. Kaip ir planuota anksčiau, susitarimas įsigalios nuo kitų metų pradžios. Tiesa, jį dar turėtų ratifikuoti visų trijų valstybių parlamentai, tačiau nėra abejonių, kad šis procesas neužtruks. Be to, prisijungti prie sąjungos artimiausiu metu sieks ir dar dvi valstybės – Armėnija ir Kirgizija. Šios šalys veda derybas dėl prisijungimo prie Muitų sąjungos, kuri iš esmės tapo pagrindu besiformuojančiai EAES.
Kartu aktyviai svarstoma, kokį vaidmenį EAES atliks aktualioje geopolitinėje situacijoje. Galima priminti, kad ilgą laiką buvo kalbama apie Eurazijos sąjungą kaip aktyvų geopolitinį susivienijimą, kuris taptų visaverte atsvara Europos Sąjungai. Mintis sukurti tokią atsvarą posovietinėje erdvėje nėra nauja. Jos ištakų galima aptikti ir svarstymuose apie dviejų polių pasaulį, kuris po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo išbalansuotas, ir mistinėje „naujojo eurazijizmo“ filosofijoje.
Pagrindiniu „mistinės Eurazijos“ ideologu buvo ir išlieka radikalusis filosofas Aleksandras Duginas. Jo Eurazijos teorijos pamatu tapo mintis apie ontologinę Rusijos (kaip Eurazijos pagrindo ir centro) ir Vakarų priešpriešą. Pagal klasikinę binarinę opoziciją Vakarai pozicionuojami kaip blogio, tamsos, dvasingumo stokos ir ištvirkimo pasaulis, kuriam priešpriešinama Rusija-Eurazija, turinti ypatingą dvasinę misiją (plačiau apie tai galima pasiskaityti A. Dugino knygoje „Eurazijos misterijos“).
Gana ilgą laiką atrodė, kad A. Duginas ir jo „Eurazijos“ judėjimas yra kažkur politinio gyvenimo pakraštyje, tačiau šiandien Rusijoje ši filosofija ir ideologija tampa vis paklausesnės. Pastebima, kad akcentuota Vakarų ir Rusijos priešprieša (tik minimizuojant mistinę ir filosofinę jos reikšmę) yra seniai įsitvirtinusi oficialių Rusijos pareigūnų pasisakymuose. Galima numanyti, kad Eurazijos vardas irgi neatsitiktinai pasirinktas naujajam susivienijimui pavadinti. Dviejų geopolitinių sąjungų – Europos Sąjungos ir Eurazijos ekonominės sąjungos – konkurenciją lengviausia būtų interpretuoti Samuelio Huntingtono civilizacijų susidūrimo teorijos kontekste. Tačiau filosofinis ir geopolitinis aspektas šiuo atveju pirmiausia rūpi Maskvai ir vargu ar kelia didelį susižavėjimą Baltarusijai ir Kazachstanui.
Pagrindinis Minsko ir Astanos interesas šioje gimstančioje sąjungoje yra ekonominis. Neatsitiktinai vietoj Eurazijos sąjungos atsirado Eurazijos ekonominės sąjungos pavadinimas, kuriame lyg akcentuojamas svarbiausias šio susivienijimo aspektas. Tačiau kyla klausimas, ar pavyks tokioje sąjungoje apsiriboti tik ekonominiais santykiais, ypač žinant Rusijos gebėjimą suplakti ekonominius klausimus su politiniais.
Pažymima, kad naujosios sąjungos dalyvių suverenumo klausimas buvo keliamas ir prieš pat sutarties pasirašymą. Apie tai prasitarė pirmasis Rusijos Federacijos vicepirmininkas Igoris Šuvalovas. Pasak jo, labiausiai dėl suverenumo nerimavo Kazachstanas. Kartu I. Šuvalovas pripažino, kad atskirti politinius klausimus nuo ekonominių šiuolaikinėje politikoje nėra lengva. Galima priminti, kad savo laiku ne kas kitas, o Kazachstano lyderis Nursultanas Nazarbajevas pasisakė prieš bendro EAES parlamento sukūrimą. Atrodo, kad kol kas tokio politinio darinio sudarymas yra išbrauktas iš aktualios EAES darbotvarkės, tačiau jau cituotame pasisakyme I. Šuvalovas pareiškė, kad anksčiau ar vėliau toks organas naujai kuriamai sąjungai bus būtinas – „kaip forumas, kuriame galima būtų aptarti mūsų tautų interesus atitinkančias ekonominės raidos kryptis“.
Tačiau ir mėginimai apriboti EAES aktualumą vien ekonominiais klausimais daug kam neatrodo įtikinamai. Pažymima, kad Eurazijos ekonominė sąjunga sunkiai įsivaizduojama kaip lygių partnerių aljansas ne vien dėl jos dalyvių potencialo ir ekonominio svorio skirtumų, bet ir dėl skirtingų interesų. Kaip rašė Rosbalt.ru apžvalgininkas Sergejus Šelinas, normalios ekonominės integracijos EAES nesiekia nė viena iš būsimos sąjungos partnerių: Maskva šiuo atveju svajoja apie naują Sovietų Sąjungą, o Baltarusija ir Kazachstanas suteikia Maskvai kai kurių politinių nuolaidų, tačiau kartu reikalauja iš jos realių ekonominių nuolaidų ir subsidijų. Cituojamame straipsnyje prognozuojama, kad trijų šalių – EAES architekčių – „keistas artumas“ galiausiai nuvils visus.
Neretai akcentuojama, kad ir ekonominė šios sąjungos architektūra toli gražu nėra ideali. Su teiginiu, kad naujoji sąjunga yra vien ekonominis projektas, nenori sutikti ir leidinys Gazeta.ru. Šio portalo publikacijoje pažymima, kad EAES sutartyje yra nemažai išimčių ir apribojimų, kurie trukdys ekonominei integracijai. Konstatuojama, kad Kazachstanas ir Baltarusija reikalauja vieningo unifikuoto požiūrio į prekių judėjimą bei muitų administravimą sąjungos teritorijoje, tačiau jeigu Rusija sutiks, kad prekybos taisyklės būtų unifikuotos, jos biudžetas neteks didelės dalies pajamų. Pavyzdžiui, vien panaikinus eksporto muitus naftos produktams Rusija kiekvienais metais netektų apie 4 mlrd. JAV dolerių. Vargu ar Maskva gali sau leisti daryti tokias dideles nuolaidas, ypač turint galvoje, kad Rusija dabar išgyvena ne patį geriausią ekonominį laikotarpį, jį dar sunkina ir Vakarų taikomos sankcijos.
Kol kas dauguma ginčytinų reikalų sprendimų, susijusių su EAES formavimu, yra atidėta į šalį. Juos planuojama laipsniškai išspręsti per artimiausią dešimtmetį – iki 2025 metų. Tai irgi rodo, kad dabartinis sutarties dėl sąjungos sukūrimo pasirašymas buvo labiau politinis nei ekonominis aktas.
Nėra didesnių abejonių, kad bus ypač įdomu stebėti pirmuosius Eurazijos ekonominės sąjungos gyvavimo metus. Pirmiausia tai yra trijų autokratinių valstybių sąjunga, o tai reiškia, kad daug ką joje lems šių valstybių lyderių gebėjimas susitarti tarpusavyje. Tačiau šiuose reikaluose taip pat gali būti svarbios vienos ar kitos valstybės vadovo ambicijos, ir tai gali labai apsunkinti partnerių dialogą. Taip pat neabejojama, kad Maskva sieks dominuoti naujai kuriamoje sąjungoje ir daryti lemiamą įtaką EAES formatu priimamiems sprendimams, o tai iš esmės prieštarautų Minsko ir Astanos interesams.
