Tokia yra Vakarų politikos Kremliaus atžvilgiu teorija, ir aš ją palaikau. Tačiau saviapgaulės reikėtų vengti.
Visų pirma iki šiol paskelbtos sankcijos nėra itin skaudžios. Jos nukreiptos prieš saujelę aukštas pareigas užimančių žmonių, tarp jų susijusių su sukčiavimu, atskleistu nužudyto Rusijos korupcijos viešintojo Sergejaus Magnitskio. Daugelis jų jokių aktyvų Vakaruose neturi. Kai kuriems, įskaitant kelis milijonus pareigūnų, bet kokiu atveju neleidžiama išvykti į užsienį.
Antra, rasti šiuos pinigus gali būti sunku. Rusai ir kiti naudojasi virtine priedangos bendrovių ir kuria neskaidrias struktūras, kurių veikla patenka į ne vienos šalies jurisdikciją, o faktiškieji savininkai nėra aiškūs. Norint išnarplioti šiuos reikalus reikia skirti labai daug laiko ir pastangų, todėl tikriesiems savininkams suteikiama apsčiai laiko aktyvus perkelti kitur.
Trečia, netgi kai sankcijos pradeda kandžiotis, jos gali sukelti nenumatytų šalutinių pasekmių. Pavyzdžiui, jos paskatino turtingus rusus repatrijuoti pinigus į tėvynę – tai sustiprino šalies valiutos atsargas ir rublį, tad Putino režimui tai buvo tik į gera. Investuoti Rusijoje gali atrodyti gana patrauklu, atsižvelgiant į priešiškos teisinės aplinkos užsienyje kainą ir neapibrėžtumą.
Ketvirta, paveiktieji sankcijų nebūtinai sukils prieš Putiną. Lengva būti nepriklausomam, kai didžioji dalis tavo pinigai režimui nepasiekiama. Kai dauguma tavo turto yra Rusijoje, gali tapti labiau priklausomas nuo Kremliaus. Be to, režimas gali pasiūlyti kokią nors kompensaciją nuo sankcijų nukentėjusiems politiškai įtakingiems žmonėms: prieigą prie valstybės išteklių, pelningų statybų kontraktų arba dalį į nemalonę patekusių oligarchų turto.
Penkta, šios sankcijos puikiai dera prie režimo viešųjų ryšių kampanijos. Jos leidžia aplinkinį pasaulį vaizduoti kerštingu ir nepatikimu. Rusija vaizduojama kaip apsiausta tvirtovė. Esą ją apsaugoti gali tik išmintingas, stiprus prezidento ir jo sąjungininkų vadovavimas. Kuo labiau spaudžia užsieniečiai, tuo glaudžiau rusai susitelkia aplink savo lyderį.
Nė vienas iš šių trūkumų nėra nepataisomas. Sankcijos iš tiesų galėtų būti daug griežtesnės. Imtis veiksmų prieš didžiąsias bendroves, kurių akcijomis prekiaujama Vakarų biržose – ypač geras sumanymas. Daugelis šių įmonių yra neaiškios kilmės, o jų valdymas – dar neaiškesnis, todėl iš tikrųjų jų akcijoms neturėjo būti leista pakliūti į rinką.
Bendrovių nuosavybės reikalus reglamentuojančių įstatymų – ne vien ofšorinėse jurisdikcijose, bet ir Britanijoje bei JAV – reformą jau seniai reikėjo atlikti. Tai būtų skausminga bankininkams, teisininkams ir sąskaitininkams, lobusiais iš mūsų pagedusios finansinės sistemos. Tačiau šio išvalymo ilgalaikė nauda su kaupu atsvertų bet kokius trumpalaikius nuostolius.
Tačiau svarbiausia – aiškiai parodyti, kad sankcijos yra nukreiptos prieš režimą, bet ne prieš rusus. Turėtume mielai priimti teisėtų Rusijos verslo įmonių prekybą ir investicijas, taip pat Rusijos piliečių vizitus.
Iš tikrųjų turėtume daug labiau skatinti Rytų kontaktus su Vakarais. Pavyzdžiui, galėtume padaryti, kad rusų studentams būtų daug lengviau ir pigiau studijuoti Europos ir Šiaurės Amerikos universitetuose. Tai sumažintų Kremliaus griežtų veiksmų kultūros srityje (ir Britų tarybos uždarymo) poveikį.
Ypač turėtume skatinti rusakalbių alternatyviąją intelektinę ir kultūrinę veiklą. Turėtume remti studijų ir tyrimų programas iš Rusijos lengvai pasiekiamose šalyse, ypač Baltijos valstybėse ir Ukrainoje. Turėtume Vakarų visuomenėms propaguoti Rusijos teatrą, kiną ir kitas režimo persekiojamas sritis.
Visa tai žlugdytų Kremliaus propagandą. Mūsų ginčas vyksta ne su rusais, o su jų lyderiais, apiplėšinėjančiais savo žmones ir pridengiančius savo plėšikavimą ksenofobija bei militarizmu.
