Nerimas dėl to auga jau seniai. Šią vasarą „The Economist“ paskelbė straipsnį „Melagingos naujienos: jūs dar nieko nematėt“. Jame pasakojama apie vieną „YouTube“ vaizdo įrašą, kuriame prancūzų muzikantė Francoise Hardy tariamai kalba apie JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguraciją. Tame įraše ji atrodo kaip 20-metė mergina, nors iš tiesų 73-eji. Be to, ji kalba D. Trumpo patarėjos Kellyanne Conway žodžiais. Tačiau šiame „įraše“ matomo įvykio niekada nebuvo: kompiuterinė programa išanalizavo ir perkūrė anksčiau skelbtą medžiagą.
Tas vaizdo įrašas buvo nespalvotas ir neryškus, tačiau technologijos jau pasistūmėjo į priekį. Kompiuterinių vaizdo plokščių gamintoja „Nvidia“ neseniai paskelbė studiją, kurioje pademonstravo, kaip kompiuterinė programa gali paversti dienos vaizdus į nakties, o žiemos – į vasaros. Be to, ta programa kačių nuotraukas sugeba paversti laukinių gyvūnų atvaizdais.
Tai apvers šiuolaikinį gyvenimą aukštyn kojom. Esame gana įpratę prie klastočių – bet ne žmonių, o dokumentų. Netrukus bet kas, turintis pakankamai galingą kompiuterį ir tinkamą programinę įrangą, galės sukurti vaizdo įrašą, kuriame bet kuris politikas gali pasakyti bet kokius dalykus.
Kaip pasaulis sureaguotų į vaizdo įrašą, kuriame Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prisipažintų, kad invazija į Ukrainą buvo klaida, arba paskelbtų ultimatumą Baltijos šalims? Kaip atskirsime, ar tie vaizdai ir garsai yra tikri? Na, o jei Kremlius paneigs, kad V. Putinas sakė kažką panašaus, kaip žinosime, ar šis paneigimas tikras? Juk gali būti, galbūt vaizdo įrašas, kuriame prezidento atstovas kažką paneigia, irgi yra tiesiog kompiuteriu sukurta klastotė.
Kiek tolimesnėje ateityje bus vis sunkiau suprasti, ar telefonu kalbatės su žmogumi. Galbūt šnekatės su kompiuterine programa, tobulai atkuriančia jūsų pašnekovo balsą ir reaguojančia į viską, ką pasakote.
Didžiausia šio proceso auka yra pasitikėjimas. Dažniausiai esame linkę tikėti elektroninių įrenginių skleidžiamais garsais ir vaizdais. Kai manipuliavimas jais taps pigus ir visur paplitęs, iš pradžių to poveikis bus tridantis, o vėliau – griaunamasis.
Bus lengva pradėti maištus ir karus bei griauti reputaciją. Daugybė žmonių liausis tikėję viskuo, kas juos pasiekia elektroniniu būdu: naujienos nebesiskirs nuo pramoginio turinio. Vaizdo įrašai, kuriuose vieši asmenys sako ar daro kažką įžeidžiančio, bus vertinami tik pagal tai, ar jie gali prablaškyti, o ne dėl faktinio turinio.
Svarbiausias klausimas – kas nutiks po to. Kasdienis gyvenimas reikalauja tam tikro lygio patikimumo: reikia žinoti, kokia šiandien diena ir laikas, kur esame, ką perkame ir parduodame, su kuo bendraujame.
Tolimoje praeityje visa tai nustatydavome remdamiesi betarpišku artumu. Laiką sužinodavom pažvelgę į saulę ar kur nors netoliese esantį laikrodį, erdvėje galėdavome orientuotis pagal pažįstamus objektus, ir pasitikėdavome tik žmonėmis, su kuriais ir tikrųjų susitikdavome. Bus sunku sugrįžti į tuos laikus.
Geriausiu mūsų sąjungininku taps kriptografija, galinti sukurti parašus ir žymas, sudarysiančius sąlygas pasitikėti savo pašnekovais ir mus supančia aplinka. Vaizdo įrašas, kurį V. Putinas pasirašė savo asmeniniu šifro raktu, bus laikomas tikru. Visa kita bus įtartina. Technologijos įgalino melagingas naujienas. Tačiau technologijos gali jas ir išnaikinti.
