Galbūt lenkams atrodo, kad pastaruosius 60 metų Didžioji Britanija su jais elgėsi negarbingai... Tegul jie pamąsto, kaip galėjo jaustis mažų Baltijos valstybių gyventojai.
Tarpukariu tų valstybių saugumas priklausė nuo Didžiosios Britanijos, kuri tada buvo supervalstybė, bet istorijos banga nuplovė jas nuo regėjimo lauko 1940 metais (sovietiniai okupantai užėmė šiuos kraštus tą pačią savaitę, kai nacių kariuomenė įžengė į Paryžių).
Jų gyventojus iš pradžių okupavo sovietai, vėliau - naciai, o paskesnius 45 metus valdė SSRS. Represijos, deportavimai, etniniai valymai, vertybių sistemos ir kultūros naikinimas, kuriuos patyrė Lenkija komunistų valdymo laikotarpiu, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje buvo dešimteriopai didesnio masto, bet tarptautinė bendruomenė skyrė tam nedaug dėmesio.
Pasibaigus karui Baltijos valstybės niekam nerūpėjo. Estai, latviai ir lietuviai neturėjo tokių galimybių, kokias turėjo lenkų emigrantai. Nebuvo emigracinių vyriausybių, o Čikagoje ir Londono vakariniuose rajonuose nesusitelkė stiprių tautinių grupuočių, sėkmingai užsiimančių lobizmu. Baltijos valstybių tragedija laikyta svarbiausio reikalo - kovos su nacistine Vokietija - neišvengiama kaina. Remtasi prielaida, kad kuo mažiau apie tai kalbama, tuo geriau.
1967 metais Didžiosios Britanijos valdžia perdavė sovietiniams okupantams aukso rezervus, kuriuos ikikarinės Baltijos šalių vyriausybės buvo patikėjusios saugoti Anglijos bankui. Baltijos kraštų diplomatus, pasilikusius Londone, vos toleravo ir laikė valstybių, kurias kadaise pripažino Didžioji Britanija, išlikėliais. Jų pavardės buvo skrupulingai įrašomos į Užsienio reikalų ministerijos skelbiamą diplomatų sąrašo priedą kaip neegzistuojančių valstybių atstovų.
Viskas pasikeitė 1991 metais. Didžiosios Britanijos valdžia ūmai ėmė tvirtinti, esą niekada oficialiai nepripažinusi SSRS įvykdytos Baltijos valstybių aneksijos. Pradėta skirti pavėluotus apdovanojimus veteranams, kurie penktąjį ir šeštąjį dešimtmečius dalyvavo nepavykusiose ir pamirštose antisovietinėse žvalgybos operacijose. Medaliu apdovanota estė Linda Soomre. Ji paslėpė britų kapus Talino karių kapinėse, kad sovietiniai okupantai jų neišniekintų, nors už tai grėsė tremtis į Sibirą. Vėl pradėjo veikti ir prisiminimus žadinti ambasados.
Tačiau dabar Didžioji Britanija per silpna būti geriausia Baltijos valstybių drauge. Todėl jų gyventojai viltingai žvelgia į Ameriką, kuri niūriais šaltojo karo metais simbolizavo laisvę. Tikisi, jog Baracko Obamos administracija, siekianti mygtuko, kad „perkrautų“ ir pagerintų santykius su Rusija, nenustums jų į pilkąją saugumo zoną, kurioje apsaugą teoriškai, bet ne praktiškai užtikrina NATO. Viltis deda ir į Švediją, remiančią bankus, jų ekonomikos stuburą. Dabar Švedijos mokesčių mokėtojai, atrodo, nebėra linkę duoti paskolų. Iki tol jos neapdairiai buvo dalijamos netoliaregiškiems kreditų ėmėjams, kurie pastaraisiais metais skatino iki baltumo perkaitusias ekonomikas. Anksčiau Baltijos valstybės vystėsi sparčiausiai Europoje, šiandien jų ekonomika staiga stabtelėjo. Sunkiausia padėtis Latvijoje.
Apie Baltijos valstybes rašau jau 20 metų ir padėtį vertinu ne taip pesimistiškai, kaip kai kurie stebėtojai. Tiems, kurie dar prisimena 1940-uosius ar net 1991-uosius, dabartiniai sunkumai dar nėra katastrofa. Laimė, šiuo metu Rusijai sunku pasinaudoti Baltijos kraštų problemomis. Kur kas blogiau būtų buvę, jei šioms šalims būtų kilę bėdų didelių naftos kainų ir turtingos Rusijos valstybės kasos laikotarpiu.
Užmirštos Baltijos valstybės atsitiesė 1991 metais - lyg būtų iškilusi legendinė Atlantida - ir pasiprašė priimamos į Jungtinių Tautų Organizaciją. Jeigu gaus šansą, ištvers krizę, gal net išeis iš jos stipresnės negu anksčiau. Tada bus aiškiau regimos pastarųjų metų pasitenkinimo savimi ir korupcijos pasekmės. Gaila, kad mano šalis nėra geresnėje padėtyje ir negali suteikti pagalbos. 1918-1920 metais britų laivų eskadra padėjo ginti ką tik nepriklausomomis pasiskelbusias Baltijos valstybes nuo įnirtingų vokiečių, baltųjų kariuomenės ir bolševikų atakų. Dabar negalima šito tikėtis.
Edwardas Lucasas, „The Economist“ korespondentas Centrinėje ir Rytų Europoje
