Rusija, Iraną ir Venesuelą sieja bendri siekiai. Tačiau krintančios naftos kainos gali jiems sutrukdyti. Vis dėlto Vakarai turi būti dėmesingi ir atsargūs, perspėja „The Economist“.
JAV prezidentas George‘as W. Bushas sugalvojo frazę „blogio ašis“. Prie blogio ašies buvo priskirtos Šiaurės Korėjos, Irano ir Irako valstybės. Kiek blogos ar grėsmingos buvo šios valstybės, tėra debatų klausimas. Galiausiai tai nebuvo ir jokia ašis: Iranas ir Irakas nekentė vienas kito. Šiaurės Korėja eksportavo branduolines technologijas, tačiau neabejotinai tą patį ne ką mažesniu mastu darė ir JAV sąjungininkas Pakistanas.
Pastaruoju metu iškilo kitas trio, kurį sieja nepakanta Amerikai ir pasitikėjimas savimi, kurį sukūrė pajamos, gautos už prekybą energetiniais ištekliais. Šį trio, kuris dar buvo žinomas „dyzelio ašies“ vardu, sudaro Rusija, Iranas ir Venesuela. Bent jau iki šios finansinės krizės šis trio laimingai bičiuliavosi tarpusavyje. Rusija Venesuelai pardavė ginkluotės, kurios vertė siekė kelis milijardus dolerių, ir blokavo Vakarų bandymus įvesti griežtesnes sankcijas Iranui. Kremlius Iranui taip pat parduoda oro gynybos sistemas.
Tačiau ir šiuo atveju kalbėti apie ašį būtų kiek perdėta. Kiekviena iš šio trio narių turi savų tikslų. Venesuela Lotynų Amerikoje siekia sukurti antiamerikietišką bloką. Rusija siekia mesti iššūkį JAV jos pačios kieme: tai yra tinkamas atsakas į tai, ką Kremlius vadina Amerikos kišimusi į Rusijos kaimynystėje esančią erdvę, kurią prezidentas Dmitrijus Medvedevas įvardija kaip privilegijuotų Rusijos interesų zoną. Tačiau Rusijos parama Venesuelai yra apribojama jos saitų su kitomis to regiono valstybėmis, tokiomis kaip Brazilija.
Panašiai Rusija bando žaisti ir Irano korta, nes taip G. W. Bushui siunčiamas signalas, kad jis turi nusileisti Gruzijoje, kad sulauktų Maskvos pagalbos Vidurio Rytuose. Tačiau bent šiuo metu kiekvienas pašalietis gali pasakyti, kad Rusija nenori, jog Iranas turėtų bombą.
Tad bendri šių trijų valstybių interesai yra daugiau taktiniai, o ne strateginiai. Tas pats taikytina ir Kinijai, kuri kartu su Rusija įkūrė Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją – netvirtą saugumo klubą. Nepritarusi Rusijai Gruzijos karo metu Kinija nesiekia piktdžiugiauti ar visko gadinti, tačiau nori išgelbėti pasaulio ekonomiką, taip pat ir Amerikos, kuri yra itin reikšminga rinka jos gėrybėms.
Dyzelio trio piktdžiugiavo dėl pirmosios Vakarų krizės. Tačiau jie pražiopsojo vieną šios krizės pasekmę: naftos kainų nuosmukį ir dėl to kilusį jų pačių pajamų nuosmukį. Šios nelauktos žinios gali paaštrinti nesutarimus tarp šių valstybių. Rusijos užsienio reikalų analitikas Fiodoras Lukjanovas pareiškė, kad jo šalis turės rinktis prioritetus. „Bandymas pasiekti viską daugiau nebeišdegs. Reiks labiau koncentruotis ties netolimomis šalimis ir mažiau ties Lotynų Amerika ir ne dėl to, kad Venesuela turės mažiau pinigų rusiškiems ginklams pirkti“ – teigė analitikas.
Naftos bumo pabaiga gali lemti pražūtį Venesuelos populistiniam lyderiui Hugo Chavezui. Nafta jam buvo tarsi politinis deguonis. Kai jis atėjo į valdžią 1998 metais, barelis naftos kainavo 11 dolerių. Šių metų liepą naftos kainos pasiekė rekordinę 147 dolerių ribą. Nuo to laiko kaina sumažėjo per pusę. Nafta sudaro 90 proc. šalies eksporto ir daugiau nei pusę vyriausybės pajamų. Namuose iš šių pajamų buvo sumokėta už „XXI amžiaus socializmo kūrimą“: vyriausybės išlaidos nuo 22 proc. BVP 2001 metais išaugo iki 32 proc. dabar. H. Chavezas taip pat laisvai išlaidauja ir iš nebiudžetinio Nacionalinio vystymosi fondo (Fonden), o valstybinei naftos kompanijai „Petroleos de Venesuela“ (PDVSA) buvo įsakyta dalį savo investicijų atiduoti socialinėms išlaidoms.
Nafta taip pat finansavo antiamerikietiško aljanso kūrimą. Daugiau nei tuzinas valstybių Centrinėje Amerikoje ir Karibuose kasdien iš viso gauna apie 300 tūkst. barelių Venesuelos naftos lengvomis sąlygomis. 93 tūkst. barelių per dieną atitenka Kubai. Venesuela smarkiai išlaidavo tam, kad paremtų Bolivijos lyderį Evo Moralesą, Nikaragvos lyderį Danielį Ortegą ir opozicinį FMLN judėjimą Salvadore.
Šalto kalakuto kaina
Už kiekvieną 10 dolerių naftos kainos nuosmukį Venesuelos vyriausybė netenka 1,5 mlrd. (1,4 proc. BVP) pajamų, teigia konsultavimo įmonė „LatinSource“. H. Chavezas šį mėnesį pareiškė, kad jam pakaktų, jog naftos kaina nebūtų žemesnė nei 80 dolerių. Tačiau ekonomika jau dabar kenčia. Priklausomybė nuo naftos išaugo; nacionalizacijos, prievartavimas ir kišimasis atbaidė privačias investicijas; fiksuotas ir išpūstas valiutos kursas paskatino importą. 2006 metais ekonomikos augimas siekė 10,3 proc., o infliacija – 17 proc. Dabar paskutiniai duomenys rodo, kad augimas siekia 7,1 proc., o infliacija – 36 proc. Užsienio skola išaugo nuo 30 mlrd. iki 44 mlrd. dolerių. Paskolų kainos išaugo. Liūdna statistika nesuteikia H. Chavezui vietos manevrams. Nacionalinio vystymosi fonde gali būti 15 mlrd. dolerių; centrinio banko rezervai siekia maždaug 27 mlrd. dolerių. Tačiau pamatinė kryptis yra aiški.
Devalvacija kelia riziką dar labiau paskatinti infliaciją ir padidinti vargšų skaičių. Siekdamas sumažinti išlaidas H. Chavezas turi rinktis vieną iš dviejų: arba prarasti įtaką užsienyje, arba netekti populiarumo namuose. Dabar jis jau tyliai pranešė apie nutrauktus planus statyti naftos perdirbimo gamyklą Nikaragvoje.
Rusijos galimybės atlaikyti ekonominį šoką yra geresnės nei dviejų jos draugų. Prieš krizę Rusija sugebėjo sukaupti trečią pagal gausą užsienio valiutos rezervą, kuris siekė daugiau nei 500 mlrd. dolerių. Tačiau Kremlius smarkiai išlaidauja siekdamas palaikyti rublį, padėti bankams ir užkamšyti skyles biudžete. Be krintančių naftos kainų Rusijai grėsmę kelia ir sumažėjusi naftos gavyba. Šios situacijos nebus galima pakeisti be didelių investicijų. O juk pinigus Rusija žada ir kitiems sektoriams, pradedant siekiu plėsti kariuomenę ir baigiant pasenusios infrastruktūros atnaujinimu.
Palyginti su Vladimiru Putinu, H. Chavezas yra žymiai mažiau įsitraukęs į globalines finansines rinkas ir labiau linkęs dėl visko kaltinti Amerikos sukeltą fiasko. „Po išsivysčiusį pasaulį keliauja jų pačių sukurtas vaiduoklis. Kaip Frankenšteinas jis apkeliavo visą pasaulį ir sugrįžo pas savo kūrėją“ – teigė H. Chavezas. Tačiau ką dėl krizės kaltina patys šalies gyventojai, pamatysime jau per lapkričio 23 dieną vyksiančius vietinius ir valstybinius rinkimus.
Dėl sankcijų Iranas yra mažiausiai įsitraukęs į pasaulinę ekonomiką. Tačiau naftos kainos nuosmukis smogs jam sunkiai. Maždaug 80 proc. Irano vyriausybės pajamų atkeliauja iš prekybos energetiniais ištekliais. Pajamų nuosmukis veikiausiai nesulėtins Irano branduolinės programos ir neprivers šios šalies nustoti rėmus Izraelio priešus. Branduolinė programa pradėta vykdyti dar prieš 20 metų, kai apie naftos kainų kilimą dar nebuvo kalbėta. Tačiau smunkančios naftos kainos smarkiai palies vidinę ekonomiką ir sukels daug sunkumų prezidentui Mahmoudui Ahmadinejadui.
Priešingai nei Rusija, kuri ruošėsi galimoms negandoms, M. Ahmadinejadas investavo į visiškai kitokią ateitį: savo paties. Energetikos subsidijos sudaro 12 proc. šalies BVP, o pajamos iš prekybos energetiniais ištekliais remia šalies biudžetą. Infliacija šiuo metu siekia 30 proc. Sausio mėnesio oficialūs šaltiniai skelbė, kad infliacija siekia 20 proc. Buvęs centrinio banko vadovas, kurį M. Ahmadinejadas atleido dėl pasipriešinimo populistinei išlaidavimo politikai, apkaltino prezidentą „vagiant“ pinigus iš bankų. Prekybininkai keliuose miestuose, tarp jų ir Teherane, surengė streiką priešindamiesi didesniems pardavimų mokesčiams.
Dar prieš naftos kainų nuosmukį kai kurie aukšti Irano pareigūnai kaltino prezidentą kurstant konfrontaciją su Vakarais ir taip palengvinant kelią Jungtinių Tautų sankcijoms. Dabar krintančios naftos kainos sukels dar daugiau spaudimo Irano ekonomikai, kuriai ir taip smogė tarptautinės bendruomenės sankcijos.
Pagrindinis „dyzelio šalių“ tikslas dabar bus pakelti krintančias naftos kainas. Iranas ir Venesuela, priklausantys Naftą eksportuojančių valstybių organizacijai (OPEC), ragino sumažinti naftos gavybą. Irano energetikos ministras šią savaitę pareiškė, kad „pigios naftos era yra baigta“. Kartelio nariai yra taip susirūpinę dėl krintančių kainų, kad net trimis savaitėmis paankstino savo susitikimą, kuris prasideda spalio 24 dieną.
Tačiau didžiausia OPEC naftos gamintoja Saudo Arabija, kuriai labiausiai tektų sumažinti naftos gavybą, kol kas tokios idėjos nepalaikė. Ji gali iškęsti žemesnes naftos kainas geriau nei bet kuri kita valstybė, nes jos biudžetas yra sudarytas remiantis prielaida, kad barelis naftos kainuos vos 49 dolerius, skelbia Tarptautinis valiutos fondas. Tuo tarpu tiek Iranui, tiek Venesuelai reikia, kad nafta kainuotų ne mažiau kaip 95 dolerius, kad būtų įvykdytas biudžetas.
Šie fiskaliniai sunkumai lems tai, kad Iranas ir Venesuela patys nenorės atsisakyti pajamų mažindami gavybą, todėl prasidės ginčai su Saudo Arabija. Tačiau Saudo Arabija veikiausiai būtų laiminga, kad jos regioninis konkurentas Iranas nusilptų. Be to, teigiama, kad mažinti naftos gavybą bus baiminamasi ir dėl nenoro dar labiau pakenkti pasaulinei ekonomikai. Galiausiai nėra aišku, ar kartelio nariai laikysis to susitarimo, kurį pasieks. Praeityje šalys, kurioms trūko pinigų, buvo linkusios sukčiauti.
Galiausiai tiek Iranas, tiek Rusija ir Venesuela pritrūks pinigų, o dėl to sumažės jų tarptautinė įtaka. Veikiausiai dauguma šio trio lyderių manė, kad aukštos naftos kainos yra adekvatus pakaitalas geram valdymui. Tačiau dabar jie supras klydę.
