„Nežinau, kokie ten tie anglai ir prancūzai kariai. Gal ir nelabai. Tačiau! 1940-ųjų pradžioje jie iš Dunkerko regiono Prancūzijoje, nuolat apšaudomi artilerijos ir aviacijos, evakavo daugiau nei 330 tūkst. savo kariuomenės“, – rašo autorius.
Ir primena, kad lygiai po 2 metų Chersone sovietų valdžia metė Primorės kariuomenę ir Juodosios jūros laivyno pakrantės gynybos dalinius – jie buvo palikti beviltiškoje situacijoje kautis iki mirties Sevastopolyje. Maža to, matrosus, karius ir karininkus faktiškai paliko likimo valiai, palikę be karinės ir politinės vadovybės, be aprūpinimo. 1942-ųjų naktį iš birželio 30 į liepos 1-ąją, pasak istoriko Igorio Manošino: „… buvo išvežti… dviem valtimis ir 14 transportinių lėktuvų „Douglas“ (PS-84) 600 vadovaujančiųjų asmenų...“.
Diunkerkas
Po to, kai 1940-aisiais gegužės 20-ąją Vokietijos tankų daliniai prasiveržė į Abvilį, sąjungininkų 1-oji armijos grupė (10 britų, 18 prancūzų ir 12 belgų divizijų) atsidūrė atkirsta ir prispausta prie jūros. Vokiečiai juos apsupo iš visų pusių. W. Churchillio atstovaujamas ministrų kabinetas nusprendė skubiai evakuoti dalį ekspedicinio korpuso į britų salas.
Sevastopolis
Vien Chersono iškyšulyje į nelaisvę pateko 80-95 tūkst. karių. 1942-ųjų birželio pabaigoje vokiečiams pavyko visiškai užblokuoti Sevastopolį su 19 torpedinių katerių ir 38 pakrančių apsaugos kateriais. Šis „moskitų“ laivynas pasirodė esąs galingesnis, negu visas Juodosios jūros laivynas su jo kreiseriais, eskadriniais minininkais ir pan. 1942-ųjų birželiui artėjant Rusijos karinis laivynas, netekęs kelių laivų, faktiškai nustojo amunicijos ir papildymų perkėlimą į Sevastopolį.
SSRS viceadmirolas Filipas Oktiabyrskij nusprendė, kad laivus būtina išsaugoti bet kokia kaina. Ta kaina buvo Sevastopolis, kuris galėjo atsilaikyti, jeigu tam būtų buvę sudarytos atitinkamos aprūpinimo sąlygos. F. Oktiabyrskij išsaugojo laivus, tuo pačiu ir savo darbo vietą, ir didžiąją karo dalį šie be didesnių mūšių išstovėjo Kaukaze. Pasak istoriko A. Nemenkos, F. Oktiabyrskij savo veiksmais karo metu nulėmė daugelio civilių ir karių žūtį. Pavyzdžiui, jis neleido karo laivams lydėti civilius evakuojančių laivų, todėl pastarieji tapo lengvu vokiečių aviacijos taikiniu.
Diunkerkas
Anot oficialių Didžiosios Britanijos karinės jūrų ministerijos duomenų, operacijos „Dinamo“ metu (1940-ųjų gegužės 26-birželio 4 dienomis) iš Prancūzijos paplūdimio Dunkirko apylinkėse buvo evakuoti 338 tūkst. 226 sąjungininkų kariai. Dunkerko operacija leido britams išsaugoti savo kariuomenę, tuo pačiu įgavusia mūšio krikštą, nors armija ir neteko beveik visos sunkiosios technikos. Tačiau ji leido išsaugo kariuomenės pagrindą, aplink kurį vėliau formavosi sąjungininkų pajėgos. Britų vadovybė prieš evakuacijos pradžią skaičiavo, kad sugebės išgelbėti vos 45 tūkst. žmonių, tačiau neaiškūs Vokietijos kariuomenės delsimai pulti ir pasiaukojantys sąjungininkų kariuomenės veiksmai leido išlošti laiko evakuacijai.
Sevastopolis
Oficialioji sovietų istorija skelbia, kad „birželio 3-ąją sovietų kariuomenė, įsakius Vyriausiajai kariuomenė vadovybei, paliko Sevastopolį ir buvo evakuota jūra. Kad nesuteiktų priešininkams galimybės sutrukdyti evakuaciją, dalis priedangos Sevastopolio ir Chersono rajonuose veikė dienomis, o naktimis vykdavo transportavimas laivų pagalba“. Iš tiesų tai Sevastopolio evakuacija niekada net nebuvo planuojama, o nuo birželio 30-osios, priešininkui užėmus „Korobelnaja Storona“ (pietinės Sevastopolio gyvenvietės pavadinimas), ir visai tapo nebeįmanoma. Todėl naktį į birželio 1-ąją, sulaukus to paties admirolo F. Oktiabyrskij ataskaitos, kad visi miesto gynybos variantai jau išnaudoti, Maskva nusprendė keliomis valtimis ir lėktuvais evakuoti tik pačius aukščiausius regione buvusius karo ir saugumo vadus – generolas Petrovas su štabu, divizijų vadai, laivyno vadai, partinė viršūnėlė ir NKVD grietinėlė – viso 498 žmonės, o taip pat trys tonos dokumentų ir brangenybių. Tą pačią naktį išplaukė ir visos turėtos plaukiančios priemonės – į jas taip pat sodino tik pagal sąrašą, jos nuplukdė į kaukaziečių uostus 304 žmones.
Šie generolai ir yra „evakuota kariuomenė“, o partijos elitas ir jų giminės – gyventojai. Visi likę – ir dar kariaujantys pėstininkai, ir sužeistieji rūsiuose – visi buvo palikti ant kranto. Į Anapą išskrido paskutiniai 18 pakylančių lėktuvų, o apie 2000 antžeminių karinių oro pajėgų karių ir aptarnaujančio personalo išsiuntė į apkasus. Likusiems kariams, kuriems vadovavo 109-osios šaulių divizijos vadas generolas majoras P. G. Novikovas (Krymo totoris) įteikė įsaką: „… kautis iki paskutinės galimybės, po to… prasimušti į kalnus, pas partizanus“. Jie atsilaikė dar 2 dienas.
Diunkerkas
Mūšių su vokiečių kariuomene ir operacijos „Dinamo“ metu bei jai jau pasibaigus, į nelaisvę pateko apie 50 tūkst. prancūzų karių. Nepaisant to, kad anglų karinis laivynas iki paskutinės galimybės tęsė evakuaciją ir suspėjo išvežti daugiau nei 26 tūkst. prancūzų, apie 15 tūkst. jų pateko į vokiečių nelaisvę, kai saugojo paskutinį evakuacijos etapą.
Pačios operacijos ir transportavimo į Angliją metu žuvo arba dingo be žinios apie 2 tūkst. sąjungininkų karių ir jūreivių.
Evakuacijos metu buvo palikta faktiškai visa sunkioji ginkluotė, technika ir įrengimai. Viso buvo palikta 2472 artilerijos pabūklai, beveik 65 tūkst. automobilių, 20 tūkst. motociklų, 68 tūkst. tonų amunicijos, 147 tūkst. tonų degalų ir 377 tūkst. tonų kariuomenės įrangos, 8 tūkst. kulkosvaidžių ir beveik 90 tūkst. šautuvų. Jungtinės Karalystės aviacija, užtikrinusi saugų karių perkėlimą jūra, neteko 106 lėktuvų.
Sevastopolis
Sevastopolyje dislokuota kariuomenė nuo 1941-ųjų spalio 30-os iki 1942-ųjų liepos 4-os neteko daugiau nei 200 tūkst. karių. Karinių operacijų metu buvo nuskandinti devyni dideli karo laivai ir du povandeniniai laivai. Į nelaisvę pateko 95 tūkst. sovietų karių.
Juo metė, o tai nutinka dažnai, pažymi R. Černenka. Pasak jo, blogiausia yra tai, kad juos dar ir išdavė, ir dar pačius išvadino išdavikais. Tie, kurie buvo savo pačių vadovybės palikti ant kranto, turėjo pereiti nelaisvę ir konclagerius ir gyvens su žyme visą likusį gyvenimą. Juos užgrius apklausos ir įtarimai, kaltinimai – viskas atitinkamai vado nurodymui: „Pas mus nėra karo belaisvių!“
Bendrai likimo valiai palikto Krymo netektys Raudonajai Armijai atsiėjo beveik 600 tūkst. žmonių.
