Maskva ilgus dešimtmečius neigė patį Molotovo-Ribentropo pakto slapto protokolo egzistavimą. Šioje nepuolimo sutartyje buvo aptartos teritorinės ir organizacinės Rytų Europos padalijimo detalės: Sovietų Sąjungai turėjo atitekti dalis Lenkijos, Baltijos šalys ir Besarabija, o Hitleris, gavęs taip vadinamą „carte blanche“, vos po savaitės užpuolė Lenkiją. Vėliau į ją įsiveržė ir SSRS. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Istorijos falsifikacija
Reikia pažymėti, kad šis protokolas, apie kurį net nebuvo pranešta SSRS Aukščiausiajai Tarybai (ratifikavusiai pačią sutartį dėl nepuolimo), slaptas iš esmės niekada nebuvo. Jau kitą dieną po jo pasirašymo vienas iš vokiečių diplomatų, kuriam siaubą kėlė mintis apie karą, pranešė apie jį savo kolegai amerikiečiui.
1946-aisiais Niurnbergo proceso metu apie slapto papildomo protokolo tarp SSRS ir Vokietijos egzistavimą papasakojo buvęs Vokietijos URM sekretorius Ernstas von Weizsackeris. Tai patvirtino ir kiti kaltinamieji, o vienas iš advokatų netgi norėjo pacituoti to protokolo tekstą, tačiau jam nebuvo leista: SSRS pusės kaltintojai kategoriškai neigė tokio protokolo egzistavimą, pavadinę jį istorijos falsifikacija.
Dar po kelių metų šį dokumentą paviešino JAV Valstybės departamentas – kartu su Trečiojo reicho archyvuose aptiktu susirašinėjimu tarp nacių ir sovietų diplomatų, kuriuose buvo minimi slaptos sutarties punktai. Tačiau Sovietų Sąjunga ir toliau tvirtino, kad tai yra falsifikatas, kad jokios papildomo slapto 1939-ųjų susitarimo („Dėl nepuolimo“ ir „Dėl draugystės ir sienų“) nebuvo.
Maža to: atsakydama į Valstybės departamento publikaciją Maskva išleido rinkinį pavadinimu „Istorijos falsifikatoriai“. Jame, aišku, nebuvo nė vieno pilno archyvinio dokumento, tik keli fragmentai, rašoma DW.
„Taikusis“ Stalinas ir Europos padalijimas
Paktą dėl nepuolimo ir slaptus jo dokumentus pasirašęs Viačeslavas Molotovas iki pat savo mirties 1986-aisiais neigė tokio dokumento egzistavimą. Jo argumentaciją perėmė ir pareigas parėmęs kitas užsienio reikalų ministras – Gromyko: tai falsifikacija, nes dokumentas oficialiai nebuvo publikuotas. Argumentas, taip sakant, buvo „neužmušamas“: vienos oficialiosios pusės, kuri jį pasirašė (nacistinės Vokietijos) jau nebebuvo, o kita (Sovietų Sąjunga) apskritai neigė, kad jis egzistuoja, ir, savaime suprantama, nieko publikuoti nesirengė.
Tiesa, pagalius sovietams į ratus kišo tai, kad vokiečių URM archyvuose išliko vokiška protokolo versija, tačiau popierinis originalas tariamai sudegė Berlyno bombardavimo 1944-aisiais metu ir liko tik fotografuota kopija. Iš tiesų archyve išliko ir popierinė kopija. Tiesa, šio egzemplioriaus, su Molotovo ir Ribentropo parašais, kilmė nėra aiškiai užprotokoluota.
Slaptas protokolas ypatingame dėkle
Kodėl buvo svarbu įrodyti tokio slapto dokumento egzistavimą ir kodėl Maskva taip įnirtingai stengėsi tai nuslėpti? Susitarimo dėl Rytų Europos pasidalijimo tarp dviejų diktatorių faktas į šipulius daužė sovietinę propagandinę versiją apie karo norėjusį išvengti „taikųjį“ J. Staliną. Tai yra dokumentinis agresoriaus, kuris kartu su Hitleriu sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, aneksuodamas Baltijos šalis, dalį Lenkijos, Besarabiją ir Šiaurės Bukoviną, įrodymas.
Apie tai rašė ne tik Vakarų istorikai, tačiau ir žymus sovietų istorikas Levas Bezymenskis, kurio publikacijos – tiek sovietų, tiek ir Vakarų leidiniuose – ženkliai prisidėjo prie to, kad apie slaptąjį protokolą prakalbtų sovietų visuomenė.
1989-aisiais Liaudies deputatų suvažiavime Estijos, Latvijos ir Lietuvos atstovai pareikalavo iš tuometinio SSRS vado Michailo Gorbačiovo paviešinti šį dokumentą. M. Gorbačiovas atsisakė: tikino, kad Kremliaus archyvuose tokio dokumento nėra.
Iš tiesų tai „dėklas Nr. 34“, arba „ypatingasis dėklas“, su slaptais sutarties priedais iš pradžių laikytas J. Stalino seife, buvo saugomas TSKP Centro komiteto archyvuose, ir M. Gorbačiovas, pasak istoriko L. Bezymenskio, žinojo apie jį jau nuo 1987-ųjų. Tai savo atsiminimuose patvirtino ir M. Gorbačiovo reikalų patikėtinis Jevgenijus Boldinas. Jo teigimu, jie net svarstė apie šių dokumentų sunaikinimą.
1989-ųjų gruodį specialioji komisija, kurios vadovu buvo paskirtas Aleksandras Jakovlevas, o vėliau ir SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas pripažino slapto protokolo egzistavimą. Buvo publikuotas ir pats tekstas, – tiesa, ne sovietinis originalas, o vokiška kopija. Tik 1992-ųjų spalį jau kitas istorijas – Dmitrijus Volkogonovas – sugebėjo pasiekti „dėklą Nr. 34“. Slaptąjį protokolą jis pristatė kartu su kitais dokumentais spaudos konferencijos metu.
Putino Rusijos bandymai adaptuoti istoriją
Nepaisant trumpo laikotarpio, kuomet, subyrėjus SSRS, Rusija pripažino bendradarbiavimą su nacistine Vokietija, atėjus V. Putinui į valdžią, nuomonės pradėjo keistis.
Rusijos lyderis ne tik SSRS griūtį laiko didžiausia XX a. katastrofa, bet ir Molotovo-Ribentropo paktą vadina „naudingu“. Oficiali Kremliaus propaganda remiasi „herojų, išgelbėjusių pasaulį nuo fašizmo maro“ legenda, kuri naudojama kaip patriotizmą skatinanti Rusijos idėja. Todėl bet koks bandymas priminti apie SSRS „draugystės“ susitarimus su nacistine Vokietija ar Rytų Europos pasidalijimą iššaukia karštligišką neigimo reakciją.
„Sovietų Sąjunga pasirašė sutartį dėl nepuolimo su Vokietija. Sako: „Ach, kaip blogai!“. Kas gi čia blogo, jeigu Sovietų Sąjunga nenorėjo kariauti? Kas čia gi blogo?“ – klausė V. Putinas 2014-aisiais vykusio susitikimo su rusų istorikais metu.
Jo teigimu, susitarimas su Vokietija tariamai buvo „mirtinai“ reikalingas SSRS „reikėjo laiko tam, kad būtų galima modernizuoti savo armiją“.
2015-aisiais Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis įvardijo Molotovo-Ribentropo paktą „kolosalia Stalino diplomatijos sėkme vertinant iš Sovietų Sąjungos interesų prizmės“. Toks politiko pareiškimas iššaukė aršią pasipiktinimo reakciją Lenkijoje ir Baltijos šalyse.
Vėliau tais pačiais metais V. Putinas susitikimo su A. Merkel metu pakartojo tą pačią Rusijos poziciją, kad „Molotovo-Ribentropo“ aktas buvo „būtinas Sovietų Sąjungai“.
Pasidalijo Rytų Europą
Molotovo-Ribentropo paktas – Sutartis dėl nepuolimo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, buvo pasirašytas 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją tuometinių abiejų šalių užsienio reikalų ministrų J. Ribentropo ir V. Molotovo.
Kartu su oficialiu dokumentu buvo pasirašytas ir papildomas protokolas dėl įtakos zonų Rytų Europoje pasidalijimo „teritorinių-politinių pokyčių“ atveju. Protokole buvo numatytas Latvijos, Estijos, Suomijos ir Besarabijos įtraukimas į SSRS įtakos zoną, o Lietuva ir Lenkijos vakarinė dalis – į Vokietijos.
1939-ųjų rugsėjo 1-ąją Vokietija pradėjo Lenkijos puolimą, o 1939-ųjų rugsėjo 17-ąją į Lenkijos teritoriją įžengė sovietų kariuomenė. Teritorinis Lenkijos padalijimas tarp SSRS ir Vokietijos buvo užbaigtas 1939 metų rugsėjo 28-ąją pasirašius sutartį „dėl draugystės ir sienų“.
